Jauniausias šalies Pirmos lygos futbolo čempionato komandų pagrindinis vartininkas (gimęs 2003-08-04) yra dar nė šešiolikos metų nesulaukęs jaunuolis Dominykas Valeckas, šiemet suraitęs savo parašą ant sutarties su naujai įkurtu FK "Vilnius" klubu bei jau laimėjęs konkurencinę kovą dėl komandos pagrindinio vartininko pozicijos su gerokai vyresniu kolega. Dominykas - ne tik šalies U18 rinktinės pagrindinis vartų sargas, bet ir jauniausias tarp šalies I lygos dalyvių komandų pagrindinių vartininkų.

Apie tai, kada pradėjo stovėti vartuose, ar yra sulaukęs rinktinės trenerio skambučio, su kokiu Lietuvos žaidėju bijotų stoti į dvikovą spiriant 11 m. baudinius ir kaip sekasi aikštelėje duoti nurodymus vyresniems žaidėjams, FK "Vilnius" vartų sargas sutiko papasakoti atvirame interviu klubo paskyrai.

-Kodėl futbolas? Kas ir kada Tave sudomino populiariausiu pasaulyje sportiniu žaidimu?

-Mano dėdė buvo garsus futbolininkas. Vaikystėje jis man buvo futbolo autoritetas. Taigi, pasiūlė pabandyti ir man. Dar darželyje nuėjau į pirmąją savo treniruotę "Vilniaus FM" futbolo mokykloje ir labai labai patiko. Taip ir pradėjau žaisti...

-Kodėl vartininkas? Kada pradėjai stovėti vartuose?

-Labai greitai vartininko karjera prasidėjo... Vos mėnesį lankiau treniruotes. Visada prieš treniruotes mušinėdavom į vartus. Vieną treniruotę nebuvo mūsų vartininko, taigi, stojau aš. Tada atlaikiau labai gerą smūgį iš dabartinio komandos bičiulio Benedikto Butler (aut.: juokiasi) ir labai patiko. Tą pačią dieną nuvažiavau ir nusipirkau pirštines.

-Kaip klostėsi tavo karjera iki FK "Vilniaus"?

-Pirmasis mano treneris buvo Eimantas Poderis, o po jo sekė Dima Kartušiovas. Visą laiką žaidžiau „Vilniaus FM“ futbolo mokyklos, vėliau - "Baltijos futbolo akademijos" komandoje, nieko nekeičiau iki kol sulaukiau FK „Vilnius“ pasiūlymo.

-Kada pradėjai žaisti šalies jaunimo rinktinėje?

-2017 metais pirmą kvietimą gavau į U16 rinktinę. Dar teko pažaisti ir už U15 rinktinę. Šiais metais jau žaidžiau už U18 rinktinę.

-Koks jausmas, kai sulauki šalies rinktinės trenerio skambučio?

-Skambučio, deja, nesulaukiau (aut.: juokiasi). Gavau kvietimą elektroniniu paštu. Pirmą kartą nežinojau kaip jaustis, kaip reaguoti... Tik nuvažiavus supratau, kaip viskas rimta ir, kad turiu galimybę atstovauti savo šaliai.

Sulaukęs šių metų kvietimo į rinktinę, jaučiausi ramiau, nes žinojau, ko tikėtis. Buvau laimingas, kad stebi mano žaidimą, kad įvertina ir, kad turiu galimybę atstovauti Lietuvai. Kvietimas į rinktinę man - lyg koks desertas.

-Esi jauniausias Pirmos lygos čempionato komandų pagrindinis vartininkas. Nesijauti kiek nepatogiai?

-Iš tikrųjų, net nepagalvojau apie tai... Nemaniau, kad esu jauniausias. Jaučiuosi kaip lygus priešininkas, dirbu toliau, o žaidėjų amžiaus tikrai neišskiriu.

-Vartininkas - komandos generolas ginantis. Kaip sekasi duoti nurodymus gerokai vyresniems "Vilniaus" žaidėjams, nepaisant to, jog esate viena jauniausių komandų lygoje pagal bendrą amžiaus vidurkį?

-Iš pradžių buvo kiek sunkiau, nes yra vyresnių „Vilniaus“ žaidėjų, bet gavau patarimų iš vyresnių, jie man padėjo. Prieš varžybas visada pasitariam, ką man jiems pasakyti, ko jie iš manęs tikisi, o aš bandau jiems padėt...

-Kaip vertinį atmosferą komandoje?

-Iš pradžių nebuvo nieko naujo, nes didžiąją komandos dalį sudarė jaunimas, kurį aš pažinojau iš anksčiau. Buvo tik keli vyresni žaidėjai. Tada gavau kvietimą išvykti į rinktinę, o per tą laiką komandą papildė gal dešimt naujų žaidėjų. Buvo keista, nes jie manęs nepažįsta, aš jų nepažįstu, nežinojau, kaip jie mane priims, kaip bendraus... Bet viskas greitai išsisprendė, ir dabar atmosfera komandoje labai gera.

-Kovoje dėl pagrindinio "Vilniaus" vartininko pozicijos pavyko nukonkuruoti vyresnį kolegą, taip pat šalies jaunimo rinktinės narį. Kaip pavyko?

-Per sunkų darbą. Nieko specialiai nedariau, kad nugalėčiau, net nemanau, kad nugalėjau. Tiesiog taip susiklostė, kad dabar žaidžiu ir tikiuosi, žaisiu ir ateityje.

-Ar neiškilo kivirčas, nekilo antipatijos, tarp jūsų, pačių vartininkų, tau užėmus pagrindinio vartininko vietą?

-Ne, tikrai ne. Kai esi tikra komanda, vienas kitam padedi, o ne nori pakenkti kitiems. Kai esi ant suoliuko, tikrai nenori, kad nesisektų draugams aikštelėje.

-Vartininkus FK "Vilnius" treniruoja Pavel Leus. Ar treneris išties daug reikalaujantis?

-Vartininkų treneris tikrai nemažai iš mūsų reikalauja. Nori, kad mes žiūrėtume į ateitį ir save paruoštume ateities varžyboms. Stengiasi, kad mes būtume universalūs, turėtume visų būdingų savybių, būtinų geriausiam vartininkui.

Kalbant apie pagrindinį trenerį Igorį Moriną, jis mus labai skatina. Prieš varžybas pasako, ko iš mūsų tikisi, kaip elgtis, kokios priešininkų stipriosios pusės, iš kur, kas geriausiai smūgiuoja...

-Ar vartininkui tinka posakis "kuo sunkiau treniruotėse, tuo lengviau varžybose"?

-Manau tinka, be sunkaus darbo nieko nebus. Jei ir atrodo, kad gerai sekasi tuo metu, ateityje išlys viskas, ko iki galo kažkada "neatidirbai".

-Trys dalykai, kas pagal tave svarbiausia šiuolaikiniam TOP lygio vartininkui?

-Visų pirma – tinkama psichologija, nes labai daug vartininkų nesusitvarko su savo emocijomis. Dažnai įsivelia į diskusijas, "pasikelia" po įvarčio ar nebesugeba žaisti praleidus smūgį.

Antra būtina savybė – talentas.

Trečia – sunkus nuolatinis darbas.

-Sakei, kad vartininkai po gerai sužaistų varžybų būna per daug savimi pasitikintys ir "pasikelia", kodėl taip nutinka? Ar tau taip buvo nutikę?

-Būna, kad atremia gerą smūgį, tada labiau atsipalaiduoja ir po kelių minučių praleidžia įvartį. Arba jei sužaidžia labai gerai, per varžybas atlaiko visus smūgius, o po varžybų "pasikelia" ir jau kitose išeina, žinodamas, kad yra "geriausias".

Prisipažinsiu, vienu metu ir aš buvau “sužvaigždėjęs", bet laiku atsitokėjau ir "nusileidau ant žemės"...

-Tavo geriausios rungtynės iki šiol?

Manau, pirmoji mūsų „Vilniaus“ pergalė prieš DFK „Dainava“. Pirmas minutes buvo labai sunku žaisti, nes buvo atvykę sirgaliai „dzūkų tankai“ - su tokiais sirgaliais dar neteko susidurti. Buvo sunku psichologiškai. Suklysti ar kažką padarai ne taip ir viską girdi iš jų pusės. Pradžia buvo tikrai sunki, bet paskui įsivažiavome. Laimėjus, sukilo adrenalinas ir jautėmės labai laimingi.

-Tavo geriausias epizodas iki šiol?

-Buvo daug... Bet gal išskirčiau Lietuvos rinktinės draugiškas varžybas prieš Gruziją. Laiminėjom 1-0, paskutinę minutę gruzinai pakėlė kamuolį ir smūgiavo galva. Pavyko atlaikyti. Man tai buvo labai svarbu, nes komanda pirmavo ir žinojau, kad jei nepavyks, bus ne tas rezultatas, koks galėjo būti.

-Ar jaučiasi iš komandos draugų pusės spaudimas, kai praleidi įvartį?

-Iš pradžių, kai dar neturėjau jokios reputacijos, jausdavosi. Perėjus į aukštesnį lygį, niekas nebekaltina vartininko, visa komanda tampa atsakinga už praleistą smūgį.

-Su kokiu žaidėju labiausiai nenorėtum stoti į 11 m. baudinio spyrimo dvikovą?

-Čia iš visos Lietuvos?... Gal, Arvydas Novikovas? Prieš jį bijočiau...(aut.: juokiasi).

-O jei iš “Vilniaus” futbolininkų, ko nors bijotum?

-Ne, nieko nebijočiau. (aut.:juokiasi).

-Ko tikiesi iš FK "Vilnius" komandos šiame sezone?

-Kad dar labiau susižaisime ir iškovosime daugiau taškų, kad antroje sezono pusėje įgytume geresnę formą ir pakiltume turnyro lentelėje.

- Iš "Vilniaus" fanų? Ar padeda sirgaliai varžybų metu?

-Labiausiai tikiuosi, kad susirinks vis daugiau ir daugiau sirgalių. Visada maloniau žaisti, kai susirenka pilnos tribūnos. Kai matai, kad žmonės žiūri, ploja, šypsosi, palaiko, atsiranda dar didesnis motyvas nenuvilti. Mačiau, atsineša būgnų, patranko, parėkia, tai skatina mus labiau stengtis...

Tiesa, kol kas neturime tokių organizuotų sirgalių, kaip „dzūkų tankai“. Dauguma mūsų sirgalių - šeimos, draugai, jie mums padeda psichologiškai, nes per varžybas girdime jų balsus, patarimus, skatinimus iš tribūnų.

-Vartininkai dažnai turi savo prietarų... Turi jų?

-Iš tiesų, neturiu. Manau, jei tikėsi, tai ir "kibs" visokios blogybės.