LFF Pirmos lygos pirmenybių lyderė Kazlų Rūdos „Šilo“ komanda yra ne tik rezultatyviausia, bet ir viena geriausiai besiginančių. Nuo pat pirmų šio sezono rungtynių „Šilo“ vartus patikimai gina Mindaugas Malinauskas. Šis vartų sargas į Kazlų Rūdos istoriją pateks ilgam – jis yra rezultatyviausias šios pozicijos žaidėjas su keturiais įvarčiais.
Su M. Malinausku pasikalbėjome apie jo karjerą, žaidimą įvairiose užsienio šalyse, Kazlų Rūdą, lietuvišką futbolą ir jaunąją vartininkų kartą. 
– Ne kiekvienas vartininkas gali pasigirti tokiu rezultatyvumu. Ar kada nors turėjote panašų sezoną?, – fksilas.lt pasiteiravo žaidėjo.
– Tokio sezono neturėjau, bet šiaip esu įmušęs dublerių čempionate, praėjusiais metais taip pat buvo pavykę pasižymėti, kai rungtyniavau „Atlanto“ komandoje.
– Vienintelis kartas, kai nepavyko realizuoti 11 metrų baudinio, buvo pirmo rato susitikimas su „Panevėžiu“. Ar mušant baudinius iš anksto žinote, į kurį kampą mušite, ar tiesiog improvizuojate?
– Sakyčiau gal daugiau būna improvizacija, nebūnu iš anksto nusprendęs į kurį kampą mušiu, turiu tam tikrą savo taktiką. Kodėl nepavyko pasižymėti Panevėžyje? Sunku pasakyti. Susidėjo daug veiksnių. Rezultatas tuomet buvo 0:0, įtampa darė savo, galbūt pritrūko puolėjo gyslelės, ramybės. Man atrodo, kad 11 metrų baudiniai yra visų pirma psichologija.
– Ar prisimenate rungtynes, kurios būtų komandai lėmusios tašką ar visus tris taškus Jūsų įvarčio dėka?
– Vienintelės rungtynės, kuriose su komanda išplėšėme lygiąsias, vyko praėjusiais metais, kai dar buvau „Atlanto“ komandoje ir rungtyniavome su Kauno „Spyriu“. Tuomet pavyko įmušti po kampinio smūgiuojant galva ir rungtynės baigėsi rezultatu 1:1.
– Kaip manote, ar vartininkui suteikta galimybė pasižymėti varžovų atžvilgiu turi tam tikrą ironijos prieskonį, ar tai įprastinis, eilinis rungtynių epizodas?
– Tai tikrai nėra įprastas epizodas, nes komandoje žmonių yra daug, yra puolėjai, kurie sukurti tam, kad muštų įvarčius, yra kiti futbolininkai. Jie turi tam tikrą gyslelę įvarčiams, žino, kaip tai daryti, todėl kai baudinį atlieka vartininkas, ko gero, tai šiek tiek padvelkia ironija.
– Kuris praleistas įvartis apmaudesnis – aikštės žaidėjo ar varžovų vartininko? Kodėl?
– Žinoma, didesnė nuoskauda, kai tau įmuša vartininkas. Netgi per treniruotes vartininkas vartininkui nemuša. Per oficialias rungtynes man nėra tekę praleisti įvarčio iš vartininko pusės.
– Kaip bebūtų, ko gero didžiausias emocinis krūvis praleidus įvartį gula ant vartininko pečių. Kaip išgyvenate nesėkmes? Ar tai ilgai trunka ir nuo ko tai priklauso?
– Tai tikrai netrunka ilgai, tiesiog neapkraunu savęs praleistais įvarčiais. Viskas vyksta labai paprastai, apgalvoji situacijas, išanalizuoji priežastis dėl kurių buvo praleistas įvartis ir stengiesi kitose rungtynėse to išvengti. Jei tai buvo klaida, sakykime iš gynėjo pusės, galime pasitarti, kaip užsiimti vieną ar kitą poziciją. Į naujas rungtynes eini su naujomis mintimis, kaip jas laimėti, o ne kaip praleidai įvartį.
– Ką Lietuvoje šiai dienai lengviau „užauginti“ – vartininką ar aikštės žaidėją?
– Vienodai sunku užauginti visus žaidėjus, nepriklausomai nuo jų pozicijos aikštėje. Mūsų vartininkai šiai dienai populiaresni ir turi didesnę paklausą Europos rinkoje. Jei žiūrėsime į statistiką, tai iš Lietuvos išvykusių vartininkų nemažai ir beveik visi savo komandose rungtyniauja pagrindinėje sudėtyje. Tai labai svarbu ir daug ką pasako.
– O jeigu kalbėtume apie atranką į nacionalinę Lietuvos rinktinę, kurioje grandyje matote didžiausią konkurenciją?
– Lietuva visais laikais garsėjo vartininkais. Formuojant nacionalinę rinktinę su šia pozicija niekada nebuvo problemų. Kiek aš prisimenu nuo pat vaikystės, visi vartininkai buvo pajėgūs, superiniai: Vaclovas Jurkus, a.a. Valdemaras Martinkėnas, Gintaras Staučė, Žydrūnas Karčemarskas.
Pažiūrėkite, jie visi puikūs, tikri savo amato meistrai. Dabar atėjo naujoji karta – Ernestas Šetkus, Emilijus Zubas. Tai puikiausi vartininkai – dabar yra pasirinkimas, ne vienas ir ne du. Dabar auga ir  jaunimas, tas pats Edvinas Gertmonas, kuris yra išvykęs į Prancūziją ir ten tobulina savo žaidimą. Ateis ir jo laikas. Italijoje su Romos „Lazio“ sutartį sudaręs Marius Adamonis, su „Sampdoria“ – Titas Krapikas. Aš manau, jog iš jų išaugs gera karta ir vartininkų konkurencija rinktinėje šiai dienai yra pati didžiausia. 
– Plačiai kalbama apie ispaniško, angliško futbolo mokyklas, kurių futbolo žaidimo koncepcija, stilius ir braižas skiriasi. Ar kažkas panašaus yra būdinga rengiant ir vartininkus? Ar egzistuoja visiškai skirtingos vartininkų mokyklos? 
– Manau, kad kiekviena šalis turi savo prieskonį, kiekviena akcentuoja savo braižą. Tiesa, vargu ar yra kažkokie kardinalūs skirtumai. Yra pamatiniai dalykai, kuriuos privalo išmokti vartininkas – taisyklingas griūvimas, teisinga technika, kamuolio gaudymas ir panašiai. Tiesiog kiekviena šalis turi vis kitokį cinkelį. Vieni labiau akcentuoja žaidimą kojomis, kiti, sakykime, išėjimus iš vartų pasitinkant kamuolį.
– Kurie vartininkai, jūsų nuomone, šiuo metu geriausiai rungtyniauja A lygoje ir Pirmoje lygoje?
– A lygoje man labai patiko visos Mariaus Rapalio rungtynės, buvau tikrai maloniai nustebintas šio vartininko žaidimu. Aš jį pažįstu nemažai metų ir tai, kaip jis rungtyniavo paskutinius du sezonus, man paliko gerą įspūdį. Gaila, kad taip gavosi, jog jis turėjo palikti Lietuvą. 
Puikūs ir abu „Žalgirio“ vartininkai, tas pats Saulius Klevinskas, Armantas Vitkauskas. Kuris iš jų bestovėtų vartuose, abu žaidžia puikiai, nepridaro didelių klaidų. Tai puikus pasirinkimas komandos treneriams. Vienintelė problema, kurią jie turi – tenka pasirinkti vieną, kurį statyti į vartus, nes abu yra lygiaverčiai. 
Pirmoje lygoje turbūt išskirčiau „Panevėžio“ vartininką Marių Suvaizdį, kuris man tikrai patiko. Negaliu pasakyti, kad mačiau daug jo rungtynių, tačiau kiek esu stebėjęs santraukų, taip pat kiek rungtyniavome tarpusavyje, tai paliko neblogą įspūdį. Taip pat neblogą formą demonstravo Gargždų „Bangos“ vartininkas Ignas Driomovas, kuris dabar pasirašė sutartį su Kauno „Stumbru“. 
– Prasidėjo atrankos ciklas į 2018-ųjų pasaulio čempionatą. Kokį įspūdį jums paliko nacionalinės rinktinės pirmos rungtynės su Slovėnija?
– Buvau tose rungtynėse ir stebėjau jas gyvai. Mūsų komanda paliko visai neblogą įspūdį. Tiesa, ji nerungtyniavo pirmu numeriu, nediktavo sąlygų, bet žaidimas gynyboje buvo tvarkingas ir užtikrintas. Pavyko įmušti du įvarčius po kontratakų. Buvo tikrai gražu pažiūrėti.
 Aišku gaila, kad taip apmaudžiai praleidome įvarčius, ypač 93-ąją minutę. Nepaisant to, mūsų komanda eina teisinga linkme. Bent jau aš taip manau.
– Kaip manote, kurie specialistai daugiausiai prisidėjo prie jūsų specifinių įgūdžių formavimo? Kurių iš jų gautos pamokos vertingiausios? 
– Žinoma, tai būtų pirmieji treneriai, kurie  mane augino, ugdė charakterį. Tai a.a. Stasys Ramelis. Jis buvo mano pirmasis treneris. Gal šis futbolo specialistas nedavė tiek daug žinių kaip vartininkui, bet charakterio atžvilgiu tikrai davė labai daug. Kas liečia vartininko žinias, negaliu nepaminėti Vinco Kateivos.
Tai taip pat vienas iš pirmųjų trenerių, kuris su manimi dirbo labai daug, noriai, kartais netgi per prievartą. Jis mokėjo priversti žaidėjus dirbti. Iš kiekvieno trenerio gali pasiimti kažką gero. Kiekvienam mano gyvenimo kelyje sutiktam treneriui, su kuriais teko dirbti, norėčiau pasakyti didelį AČIŪ, nes jų dėka futbole ir tapau tuo, kuo esu dabar. 
– Klubų repertuaras, kuriuose rungtyniavote, nemenkas: „Žalgiris“, FBK „Kaunas“, FC „Tranzit“ (Latvija), VTK „Diosgyori“, VSC „Debreceni“ (Vengrija), FK „Šiauliai“, FK „Kruoja“, FK „Atlantas“, šiuo metu „Šilas“. Kuris iš šių klubų jums brangiausias, vertingiausias? Kodėl?
– Jei žiūrėsime materialine prasme, tai žinoma brangiausi būtų klubai Vengrijoje, nes kol kas šiuo atžvilgiu Lietuva dar nelabai gali lygintis. Vertingiausias klubas turbūt buvo Vilniaus „Žalgiris“. Nuo pat vaikystės mano svajonė buvo rungtyniauti būtent šiame klube. Ji išsipildė ir tai buvo pirmas mano klubas, kuriame debiutavau kaip profesionalas A lygoje. Kaip ir pas kiekvieną trenerį, taip ir kiekviename klube tu gauni kažką sau naudingo, gero. 
– Rungtyniavote dviejuose Vengrijos klubuose. Kokie prisiminimai apie šios šalies futbolą, kurioje praleidote 3 metus, išliko? Su kuria šalimi galėtumėte palyginti nacionalinį čempionatą klubų meistriškumo, žiūrovų susidomėjimo atžvilgiu?
– Iš tikrųjų tai net nežinau, su kuo galėčiau palyginti, nes neturiu tokios didelės patirties klubų užsienyje atžvilgiu. Jei lyginsime su Lietuva, tai lygis be abejo aukštesnis daugeliu aspektų. Tai ir reklamos, finansiniu, susidomėjimo, infrastruktūros atžvilgiu. Daugelis klubų turi naujus arba rekonstruotus stadionus. Tai daug ką pasako. Iškalbingas faktas ir tai, kad Vengrija rungtyniavo šių metų Europos čempionate.
– Gal pamenate nuo kada nusistovėjo jūsų esama pozicija aikštėje? Ar visada apie ją svajojote?
– Viskas gavosi spontaniškai. Kai pradėjau žaisti futbolą pradžioje rungtyniavau gynyboje. Žinoma, norėdavau įmušti įvarčius ir žaisti aikštėje. Negaliu tiksliai pasakyti, kaip atsirado vartininko pozicija. Tiesiog per vieną treniruotę pastatė į vartus ir kažkas tai pastebėjo. Paskui per rungtynes dar mažajame futbole teko stovėti vartuose. 
Visai greitai teko važiuoti su metais vyresniais kolegomis rungtyniauti ir tuomet laikydavau vartus. Matyt pagavau tą cinkelį ir tiesiog likau šioje, dabar jau galiu drąsiai pasakyti, savo pozicijoje.
– Kokios sporto tradicijos jūsų šeimoje? Atžaloms stengiatės „primesti“ tai, ko norisi jums, ar jie renkasi savo kelią?
– Tikrai nemėginame priversti savo vaikų kažką daryti per prievartą. Jei jie nori, eina sportuoti. Žinoma, sūnus šiuo metu lanko futbolo treniruotes, bet tai nėra kažkokia didelė mano iniciatyva, tai labiau jo klasioko, kadangi vienas iš geriausių jo draugų pradėjo lankyti futbolą. Man svarbiausia, kad vaikas būtų aktyvus, sportuotų. 
– Kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Vartininko karjera amžiaus aspektu trunka santykinai ilgiau nei aikštės žaidėjo. Kaip įsivaizduojate karjeros pabaigą? Kokiame klube norėtumėte finišuoti ir kokių tolimesnių gyvenimo tikslų turite?
– Apie karjeros pabaigą aš dar stipriai negalvoju. Kada ji bus, parodys laikas. Šioje vietoje sunku ką nors ir prognozuoti, juk pilna pavyzdžių, kai dėl traumų ar kitų aplinkybių ta karjera gali nutrūkti ir būnant dvidešimties metų. 
Kol traumos nekankina, kol yra jėgų, kol jaučiu, kad dar galiu lygiuotis su jaunimu, kol būsiu reikalingas komandai, tol ir žaisiu. Kas liečia ateitį, dabar lankau „UEFA B“ licencijos kursus, norėčiau dirbti su vartininkais, tęsti tą gerą tradiciją ir auginti Lietuvos talentus.

Šaltinis ir foto: www.fksilas.lt