„Vilniaus Vyčio“ ekipos naujokas Artūras Juchno sezoną pradėjo sunkokai, tačiau 5 turo rungtynėse su Radviliškio „Lokomotyvu“ driokstelėjo išskirtiniu „pokeriu“. 23 metų saugas tiksliais perdavimais prisidėjo prie pirmų keturių komandos įvarčių ir ne tik nusipelnė oficialaus turo „dispečerio“ titulo, bet ir įrašo „Vilniaus Vyčio“ legendų rubrikoje. Tiesa, iš pradžių A.Juchno spardėsi ir tikino, kad bent jau kol kas tarp legendų savęs nemato. „Yra tokių žaidėjų kaip Nikolajus Misiukas, jis tikrai gali būtų legenda, o aš...“, – atsikalbinėjo A.Juchno.

Vis dėlto, galiausiai viršų paėmė profesionalus požiūris į reikalo esmę ir Artūras sutiko atsakyti į kelis klausimus.

– Ar paties karjeroje yra buvę tokių rungtynių, kuriose atliktum net keturis rezultatyvius perdavimus?

– Atvirai pasakysiu, dabar negalėčiau prisiminti tokių rungtynių, kuriose atlikau daugiau nei du perdavimus. Bent jau ne tokiame lygyje. O šiaip, buvo kai ir asistuodavau, ir pats mušdavau. Ir ne po vieną. Bet tikrai ne Pirmoje lygoje.

– Iki rungtynių su „Lokomotyvu“ rezultatyvių perdavimų nebuvai atlikęs. Kas pasikeitė, kad jie pasipylė it iš gausybės rago?

– Dirbame treniruotėse, šlifuojame taktinius sprendimus. Be to, atsiranda savitarpio supratimas, jau žinau, kokiomis trajektorijomis juda puolėjai, krašto saugai. Kita vertus, Nikolajus Misiukas, Ramūnas Radavičius, Artūras Skuratovičius labai gerai atsidengė, o man reikėjo tik laiku atlikti perdavimą.

– O kas pačiam maloniau: asistuoti komandos draugams ar pelnyti įvarčius?

– Man nėra skirtumo, svarbu, kad komanda laimėtų. Jei įmuši, bet komanda pralaimi, tai nieko gero. Jei atiduodi vieną kitą perdavimą, o komanda laimi, tada viskas puiku.

– O dabar grįžkime prie ištakų. Kada supratai, kad nori žaisti futbolą? Kokia buvo kelio pradžia?

– Į futbolą mane atvedė tėtis Nikolajus Pupkinas, kai man buvo 6 metai. Tuo metu jis dar pats aktyviai žaidė, tad iš pradžių daugiau laiko žiūrėdavau, o paskui pradėjau lankyti treniruotes. Treniravausi Vilniaus futbolo mokykloje, o karjerą pradėjau Naujosios Vilnios „Granite“. Šioje komandoje žaidžiau nuo 2009 iki 2012 m. Žaidėme ir Antroje, ir Pirmoje lygose. Tiesa, dar tuo metu kelis sezonus rungtyniavau ir Sekmadienio futbolo lygoje, Vilniaus „Olimpijos“ gretose.

– 2012 m. su „Granitu“ Pirmoje lygoje iškovojote bronzą, o kitą sezoną pradėjai A lygoje, Alytaus „Dainavos“ ekipoje. Kokia buvo pažintis su aukščiausia lyga?

– A lygoje žaidžiau 2013 ir 2014 m. Ten buvo viskas nauja, kitokie, daug didesni greičiai, rungtyniavo žinomi žaidėjai, pajėgūs legionieriai. Ir treniruočių metodika buvo kitokia, be to, teko palikti Vilnių, gyvenau Alytuje ir Gargžduose. Tai taip pat buvo nauja patirtis, naujos pažintys.

– Kodėl nepavyko įsitvirtinti A lygoje?

– Sakyčiau, kad buvau per jaunas, priėmiau netinkamus sprendimus. Bet tai jau praeitis.

– Pernai sezoną praleidai Pirmoje lygoje, Kelmės „Kražantėje“. 27 rungtynės, 8 įvarčiai – statistika solidi, bet komandos rezultatai nebuvo patys geriausi.

– Vargu ar galėjo būti kitaip. Su „Kražante“ aš tik žaisdavau rungtynėse, be jokių treniruočių. Aišku, nieko baisaus, bet ir nieko ypatingo.

– Jei ne paslaptis, kaip iš „Kražantės“ pernai atsidūrėte Lietuvos rinktinėje? Tiesa, mažojo futbolo, bet vis tiek...

– Lietuvos mažojo futbolo lygos rinktinė pernai rugsėjo mėnesį dalyvavo Europos mažojo (6x6) futbolo čempionate. Prieš čempionatą ji žaidė kontrolines rungtynes su Vilniaus „Eagle team“ komanda, kurioje ir aš pažaisdavau. Pamenu, kad man tose rungtynėse neblogai sekėsi, o po kelių dienų sulaukiau pasiūlymo prisijungti prie rinktinės. Tai buvo smagus nuotykis, man asmeniškai ta savaitė čempionate labai patiko. Čempionatas vyko Kroatijoje, nors ir ne didžiojo futbolo, bet varžybos buvo rimtos, aukšto lygio. Pagaliau, smagu, kad pavyko prisidėti prie istorinės, pirmosios Lietuvos rinktinės pergalės tokio rango varžybose.

– Regis pernai išmėginai įvairaus pobūdžio futbolą: didįjį, mažajį ir galiausiai – salės futbolą.

– Taip, žiemą su Vilniaus „Bekentu“ dalyvavau Lietuvos aukščiausios lygos salės futbolo pirmenybėse. Užėmėme antrą vietą, įmušiau 14 įvarčių. Tikrai nesitikėjau, kad rezultatai bus tokie geri. Sulaukiau ir salės futbolo rinktinės trenerio dėmesio, bet nusprendžiau atsisakyti kvietimo į rinktinę.

– Kodėl?

– Aš savęs salės futbole nematau. Man patinka žaisti, bet Lietuvoje pragyventi iš salės futbolo neįmanoma. Savo malonumui galima pasižaisti, bet mano pagrindinis tikslas yra didysis futbolas. Turiu tam tikrų ambicijų ir noriu jas realizuoti.

– Ambicijų turi ir „Vilniaus Vytis“. Beje, kaip atsidūrėte šioje komandoje?

– Prieš sezoną dalyvavu Utenos „Utenio“ peržiūroje, bet įsitvirtinti šioje komandoje man nepavyko. Tada mano tėvas paskambino „Vyčio“ treneriui ir pasiūlė patikrinti mane. Patikrino, tikau ir pasilikau.

– Kaip manai, į kokias aukštumas šį sezoną Pirmoje lygoje gali pretenduoti „Vilniaus Vytis“?

– Manau, kad galime kovoti dėl pačių aukščiausių vietų. Ką ir darome. Svarbu, kad komanda judėtų reikiama linkme, tobulėtų, kiekvienose rungtynėse kovotų dėl pergalių, rinktų taškus. Neturime galvoti apie kažkokias vietas, tiesiog reikia laimėti artimiausias rungtynes. O vietas dalinsimės sezono pabaigoje.

– Kalbant apie artimiausias rungtynes. Penktadienį į svečius atvyksta pirmenybių lyderiai, visas penkerias rungtynes šį sezoną laimėję Kazlų Rūdos „Šilo“ futbolininkai. Ar įmanoma sustabdyti šią komandą?

– Viskas įmanoma. Taip, kol kas jie laimi, bet niekas negali garantuoti, kad ta pergalių serija tęsis iki sezono pabaigos. Gal ji baigsis jau po šių rungtynių? „Vilniaus Vytis“ tikrai yra ne prastesnė komanda. Turime tokius patyrusius futbolininkus kaip Tadas Gražiūnas, Nerijus Radžius, Ramūnas Radavičius, turime jaunesnių futbolininkų, tad galime kovoti su visais.

– „Vilniaus Vyčio“ branduolį sudaro patyrę, šilto ir šalto matę veteranai. Ar nesunku jaunesniems žaidėjams rasti savo vietą tokioje draugijoje?

– Sunku gal tik ta prasme, kad jie visi yra daug žaidę, matę ir patyrę. Jie negaili patarimų, pastebi ne tik teigiamus dalykus, bet ir žeria kritikos. Jaunimas gal norėtų paprieštarauti, kažką atsakyti, bet ką tu jiems pasakysi? Jie ir taip viską žino.

– Su treneriais problemų nekyla?

– Algimantas Liubinskas yra aukščiausio lygio profesionalas, per savo karjerą dirbo su geriausiais Lietuvos futbolininkais, išmano savo darbą ir dirbti su juo yra vienas malonumas.

– Kokius uždavinius keli sau, ko tikiesi iš savęs šį sezoną?

– Norėčiau, kad kiekvienose rungtynėse žaisčiau iš visų jėgų, prisidėčiau prie komandos pergalių ir visi kartu patektume į A lygą.

– Šiuo metu geriausios Europos futbolo komandos pliekiasi UEFA Čempionų lygos pusfinaliuose. Kurią iš jų palaikai?

– Žinokite, tarp tų keturių komandų aš neturiu mėgstamiausios. Jaunystėje, kai Jose Mourinho treniravo Londono „Chelsea“, domėjausi šia komanda, man labai patiko puolėjas Didier Drogba. Bet bėgant metams idealai pasikeitė. Dabar mano idealas yra mano geriausias draugas Daniel Gunevič. Šiuo metu jis žaidžia „Utenyje“, atsigauna po traumos. Beje, būtent ta trauma jį labai pakeitė. Pridėjo motyvacijos, noro treniruotis, žaisti, siekti savo tikslų. Tuo noru ir entuziazmu jis ir mane užkrėtė. Supratau, kad reikia eiti į priekį, tobulėti, nesustoti.

– Tai to ir palinkėsime!

– Ačiū. O aš norėčiau palinkėti, kad Lietuvos žmonės mylėtų futbolą, juo gyventų ir dažniau apsilankytų stadionuose!

Šaltinis ir foto: FK "Vilniaus Vytis"