Evaldą Grigaitį būtų galima apibūdinti kaip universalų žaidėją, galintį rungtyniauti tiek saugo, tiek ir puolėjo pozicijoje. Įrodymų toli ieškoti nereikia, šįmet vilkėdamas Kazlų Rūdos „Šilo“ marškinėlius ir rungtyniaudamas saugo pozicijoje, Evaldas į varžovų vartus jau mušė septynis įvarčius ir yra vienas iš komandos lyderių.

Jūsų dėmesiui – pažintis su futbolininku, padedančiu rinkti taškus „Šilo“ komandai šiame sezone.

Ką jums reiškia futbolas ir kokią matote savo ateitį futbole?

Kaip futbolininko savęs ateityje nematau, tačiau turiu ketinimų darbuotis sporto srityje, galbūt ir pačiame futbole, nes esu baigęs Vilniaus pedagoginį universitetą, kūno kultūros ir trenerio specialybę. Šiuo metu dar studijuoju sporto industrijų vadybą.

Nuo ko prasidėjo futbolas jūsų gyvenime? Kas lėmė pasirinkimą?

Futbolas yra mūsų šeimos tradicija: tėvas žaidė futbolą, taip pat brolis. Tuo metu ir Kalvarijoje buvo futbolo pakilimas, jis žaidžiamas buvo ir kiemuose, todėl natūralu, kad ir aš jį pasirinkau.

Kuriose komandose teko rungtyniauti? Su kuria iš jų sieja geriausi prisiminimai? Kodėl?

Rungtyniavau Kalvarijos „Kalvarijos“ komandoje, po to išvykau į Vilnių ir ketverius metus buvau „Vėtros“ gretose, porą metų buvau Marijampolės „Sūduvoje“ ir du su puse metų Gargždų „Bangoje“. Realiai, tai Vilniaus „Vėtros“ komandoje buvo gal maloniausi prisiminimai, kolektyvas buvo rimtas, draugiškas.

Kuriame klube, jūsų vertinimu, iš minėtų klubų buvo stipriausios futbolo tradicijos, kuriame silpniausios? Ko trūko?

Stipriausios futbolo tradicijos, sakyčiau, buvo Gargžduose. Ten žmonės myli futbolą, daug jų ateina į rungtynes ir palaiko savo komandą. Susidarė įspūdis, kad ten visi suinteresuoti futbolu ir ši sporto šaka Gargžduose dominuoja. Kiti klubai, kuriuose teko būti, taip pat buvo tinkamai pasiruošę būsimiems sezonams ir nebuvo taip, kad visai nieko nebūtų.

Koks pasiekimas jums asmeniškai vertingiausias futbolininko karjeroje?

Nesureikšminčiau labai jau aš tų pasiekimų, nes tai kas vertinga vieną dieną, kitą gali jau nieko nereikšti. (2009 m. – II vieta Lietuvos čempionate „Vėtros“ komandoje, 2010 m. – II vieta, 2011 m. – III vieta Lietuvos čempionate „Sūduvos“ gretose, – aut. past.)

Kurį sezoną išskirtumėte kaip asmeniškai sėkmingiausią? Kuriame sezone matote didžiausią savo indėlį prisidedant prie komandos sėkmės?

Kiekvienoje komandoje įneši kažkokį indėlį. Būna sėkmingesnių metų, kuomet nebūna traumų, taip pat neišvengi periodų, kuomet jos persekioja. Tuomet grįžti ir į pasiektą sportinę formą užtrunka daugiau laiko. Jei traumų išvengi, būna akivaizdesnis ir indėlis, tuomet ir tave kaip žaidėją kitaip vertina. Sėkmingiausias kol kas „Vėtroje“ mano sezonas, tuomet septynis įvarčius per sezoną įmušiau, pora kartų pasižymėjau Europos taurės varžybose. Tada puolėjo pozicijoje rungtyniavau, tai ir progų daugiau pasitaikydavo. Vėliau visose komandose rungtyniaudavau krašto saugo pozicijoje.

Kurį futbolininko periodą, pradedant nuo mokyklinio amžiaus, įvardintumėte kaip sunkiausią? Kuo tai pasireiškė?

Kuomet buvau „Sūduvos“ komandoje, tuomet didžiąją sezono dalį teko praleisti dėl traumų ir aplinkybės susiklostė, kad reikėjo palikti komandą. Be abejo būna sunku tokiais periodais psichologiškai, bet to nepasirinksi.

O kokios traumos dažniausiai kamuodavo?

Rimtų traumų neturėjau, jos smulkesnės, bet įkyrios. Tai čiurną pasitempi ir esi priverstas iškristi iš rungtynių ritmo, tai raumens patempimas, įplyšimas išbalansuoja iš rungtynių ciklo. Rodosi, formą tinkamą pasieki, bet kartais to išvengti nepavyksta.

Minėjote, kad rungtyniaudamas „Vėtros“ klube įmušėte per sezoną septynis įvarčius, tiek pat jų pasiekėte „Šilo“ komandoje per ketvirtadalį sezono ir esate rezultatyviausias šiuo metu žaidėjas klube. Paskutinis iš jūsų įvartis jau 2-ąją rungtynių minutę buvo pasiektas Gargžduose. Ar tai greičiausias įvartis jūsų karjeroje? Kiek kartų pasižymėti teko „Sūduvoje“?

Taip, tikriausiai, tai bus kol kas greičiausias įvartis mano karjeroje. Jeigu gerai prisimenu, rungtyniaujant Marijampolės klube mušiau penkis įvarčius.

Koks futbolas jums patraukliausias ir kokio labiausiai nemėgstate, jeigu kalbėsime apie pasaulinį futbolą, nacionalinių rinktinių braižą? Jūsų supratimu, kokio pobūdžio šiandieninis futbolas turi didžiausias perspektyvas?

Kažko vieno neišskirčiau, tačiau, kad ir kokį stilių komanda pasirinktų, nugalėtojai neteisiami. Tai reiškia, kad tai dienai yra būtent toks žaidimo braižas geriausias ir efektyviausias. Vieni galbūt sugeba gerai atakuoti, tačiau kiti puikiai gintis ir kontratakuoti. Niekada negali žinoti, kas atneš tą dieną sėkmę.

Kokiam futbolo klubui pats asmeniškai daugiausiai simpatizuojate?

Klubiniame futbole daugiausiai palaikau Londono „Chelsea“, nors gal pats žaidimo stilius ir nėra man pats priimtiniausias. Trenerių kaitą patiriantys klubai keičia ir savo žaidimo veidą. Kiekvieno trenerio filosofija ir stilius savitas.

Futbole ir apskritai sporte, nėra retas reiškinys prietarai. Kiek jūs tam teikiate reikšmės?

Aš asmeniškai jokios reikšmės tam neteikiu ir specialiai ko nors tam, kad kažkas būtų, nedarau. Apskritai į prietarus žiūriu skeptiškai.

Kaip išdėliotumėte pagal svarbą futbolininko savybes: technika, greitis, mąstymas aikštėje. Jūsų nuomone, kaip šie dalykai pasiskirstę pas jus?

Galbūt, mano daugiau dominuojantis komponentas iš šių trijų būtų greitis, kitų dalykų, galbūt, mažiau. Jeigu kalbėsime apie komandos komplektaciją, tai žaidėjus taip ir stengiamasi parinkti, kad visumoje tarp greičio, technikos ir mąstymo aikštėje vyrautų harmonija. Vieni pasižymi mąstymu, kiti – technika. Taip ir komandos sulipdytos iš skirtingų žmonių, turinčių savo poziciją aikštėje, turinčių individualių savybių. Kuo didesnė dermė tarp šių dalykų, tuo ir komandai pavyksta pasiekti geresnių rezultatų. 

Ar teko susidurti sportinėje karjeroje su tokiu dalyku kaip pasitikėjimas ar nepasitikėjimas aikštėje iš trenerio pusės? Kaip tai veikia jus kaip žaidėją?

Žinoma, kad teko, neišvengi duobių žaidime, būna tuomet ir psichologiškai sunku. Futbolininko karjeros pradžioje reaguodavau gal kiek jautriau, bet kiekvienais metais tampi tvirtesnis, įgyji ir tam tikro atsparumo.

Teko matyti, kad ilgesnėse kelionėse pasiimate knygą. Kokia tematika domitės? Ar tai jūsų hobis?

Ne tai, kad hobis, bet kelionių metu nesinori laiko leisti tuščiai ir žiūrėti tik pro langą. Skaitydamas visada kažką naujo sužinai. Mėgstu knygas, kurios pasižymi tikrais faktais, turiu perskaitytų knygų savo biblioteką.

Kokia knyga paliko didžiausią įspūdį?

Tokia įdomesnė, palikusi įspūdį, psichologinio-filosofinio turinio knyga „Pasąmonės galia“, visai patiko „Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį“. Pastaruoju metu skaitau daugiau kriminalinio pobūdžio knygas.

Esate kilęs iš Kalvarijos. Kaip vertinate futbolo būklę savame mieste? Kokias matote futbolo perspektyvas gimtame krašte?

Šiai dienai matau optimistinių gaidelių, atėjus vadovauti V.Plikaičiui, pavyzdžiui, futbolas „juda“ į gerąją pusę, yra atgaivinta komanda, kažkokie pamatai pastatyti, galbūt, ateityje Kalvariją išvysime ir toje pačioje Pirmoje lygoje.

Šiuo metu ginate Kazlų Rūdos komandos garbę. Sužaidus ketvirtadalį sezono, „Šilas“ laikosi pirmame penkete rungtyniaudamas tik išvykoje. Kaip vertinate tokį rezultatą? Ar palengvės komandai užduotis kovojant dėl prizinių vietų, kuomet liks tik namų rungtynės?

Manau, kad be abejo palengvės. Turėsime septyniolika namų rungtynių, tikiuosi, kad jei jau ir tektų pralaimėti, tai bus daugiausiai vieną kartą. Šiuo metu rungtyniavimas vien išvykose sveikatos tikrai neprideda. Dabartinis tikslas ir būtų komandai išsilaikyti lyderių gretose, o namų rungtynėse mūsų užduotis – sutvarkyti visus reikalus.

Šaltinis: FK „Šilas“; Foto: Jurgita Riekašienė