Iš Kazlų Rūdos kilęs 25-erių metų gynėjas Haroldas Serbenta šiuo metu yra per porą žingsnių nuo savo svajonės senos išsipildymo – laimėti aukso medalius LFF Pirmoje lygoje su gimtojo miesto „Šilo“ ekipa.

Jeigu kažkada tai buvo tarsi toli ir neįmanoma svajonė, tai dabar atrodo kaip visiškai reali užduotis – iki pirmenybių finišo likus trims turams „Šilas“ turi dviejų taškų pranašumą prieš artimiausią persekiotoją „Palangos“ klubą.

H. Serbenta yra vienas „Šilo“ klubo simbolių – ne tik todėl, kad kilęs iš šio nedidelio, tačiau ypatingai futbolą mylinčio miestelio, bet ir todėl, kad čia žaidžia ilgą laiką bei taip pat treniruoja pačius mažiausius „Šilo“ futbolininkus, kuriems nėra net dešimties.

„Šiuo metu pagrindinis mano ir komandos tikslas – laimėti Pirmos lygos pirmenybes. Žinoma, labai norėtųsi kitąmet varžytis A lygoje, visam mūsų miesteliui tai būtų kažkas tokio, tikrai apie tai pasvajoju, tačiau kol kas svarbiausia koncentruotis į likusias rungtynes ir padaryti tai, kas priklauso nuo mūsų pačių“, - fksilas.lt kalbėjo dažniausiai vidurio gynėjo pozicijoje rungtyniaujantis žaidėjas.

Interviu H. Serbenta išsamiai papasakojo apie savo karjerą, seną pažintį su Lietuvos rinktinės ir Portlando „Timbers“ gynėju Vytautu Andriuškevičiumi, darbo su vaikais specifiką bei taip pat atskleidė Kazlų Rūdos „Šilo“ sėkmės receptą.

Haroldai, kaip ir kada pradėjai žaisti futbolą?

Istorijos pradžia labai tradicinė. Į pirmą klasę atėjo treneris ir pakvietė išbandyti save treniruotėje. Nusprendžiau pamėginti ir man patiko. Tuo metu buvau septynerių. Tai buvo pirmoji mano pažintis su futbolo kamuoliu.

Vėliau futbolas Kazlų Rūdoje išgyveno sunkesnį etapą, tačiau Rūdiškėse buvo renkami talentingi vaikai futbolo mokyklai – internatui ir mane pakvietė atvykti treneris Mantas Babianskas. Kazlų Rūdoje pabaigiau septynias klases ir išvykau į Rūdiškes, visai netoli Trakų.

Ten pradėjau lankyti aštuntą klasę, o vaikai buvo surinkti iš visos Lietuvos. Lankėme specialią sporto klasę, kiekvieną dieną vykdavo po dvi treniruotes. Pabaigus aštuntą klasę į Rūdiškes atvyko treneris iš Alytaus Rimvydas Kochanauskas su alytiškių komanda, kurioje tuo metu žaidė Mindaugas Strauka ir keli kiti dabar žinomi žaidėjai.

Jis mane pastebėjo ir pakvietė prisijungti prie Rūdiškėse apsistojusios Alytaus komandos, o aš sutikau. Rūdiškėse taip baigiau dešimtą klasę ir nelabai mačiau kažkokių perspektyvų. Tiesa, atsirado galimybė išvykti į vieną jaunimo turnyrą Norvegijoje, kur susipažinau su vartininku Martynu Matuzu. Jis tuo metu žaidė už „Kauno Jėgerius“ ir mes pasikalbėjome, kad Kaune perspektyvos didesnės.

Projektas Rūdiškėse tuo metu galutinai nepasiteisino ir praktiškai visi išsiskirstė, o aš tiesiog nuvykau į Kauno maniežą ir pats paklausiau ar būtų galimybė išbandyti save „Kauno Jėgerių“ komandoje. Pasakiau, kad norėčiau žaisti futbolą ir man leido atvykti į treniruotę. Treneriams patikau ir taip pradėjau žaisti Kaune, kur pasirašiau ir savo pirmą profesionalų kontraktą. Tuo metu man buvo 16 metų.

Kurį laiką žaidžiau už „Kauno Jėgerius“, o paskui jie iširo ir tuometinis treneris Saulius Vertelis, treniravęs FBK „Kauną“, pakvietė mane treniruotis su pagrindine komanda. Taip treniravausi iki 18 – 19 metų, kol kontraktas buvo nutrauktas, o po metų neliko ir paties FBK „Kauno“.

Kiek žinau kurį laiką teko rungtyniauti ir treniruotis kartu su dabartiniu Lietuvos rinktinės gynėju Vytautu Andriuškevičiumi?

Tai tiesa, su Vytautu susipažinome Rūdiškėse ir kartu žaidėme už Alytaus komandą. Prisimenu, kad tuo metu jis dar rungtyniavo vidurio saugo pozicijoje. Tai draugiškas ir malonus vaikinas, kuris jau tada buvo vienas komandos lyderių. Džiaugiuosi jį matydamas šalies rinktinėje ir linkiu kuo didžiausios sėkmės.

Ar teko apsivilkti ir FBK „Kauno“ marškinėlius, ar teko su šia komanda tik treniruotis?

Per draugiškas rungtynes ne kartą teko atstovauti šiai komandai, o prieš tai teko semtis patirties Pirmoje lygoje.

Kaip viskas klostėsi toliau?

Iširus šiai Kauno komandai beveik metus niekur rimtai nežaidžiau, tiesiog palaikiau formą, rungtyniavau mėgėjų turnyruose. Tai buvo sunkus metas psichologiškai, netgi turėjau minčių, kad tai gali būti karjeros pabaiga.

Laimei, tuo metu pajudėjo vandenys Kazlų Rūdoje, kur prasidėjo futbolo atgimimas. Sulaukiau kvietimo prisijungti ir netrukus pradėjau treniruotis ir žaisti už „Šilą“ antroje lygoje. Sezonas buvo sėkmingas ir mes greitai patekome į Pirmą lygą. Tada iš karto pasistiprinome Ramūnu Mačežinsku, Andriumi Sanajevu bei finišavome visai netoli prizininkų treneto.

Praėjusiais metais mums pavyko pasiekti LFF taurės pusfinalį, o šie metai, tikiuosi, bus lemiami. Labai norėtųsi aukso medalio.

Pats esi kilęs iš Kazlų Rūdos. Su „Šilu“ iškovoti pirmąją vietą būtų ypatinga?

Nemažai mūsų komandos žaidėjų yra iškovoję daugybę medalių per savo karjerą, kai kurie žaidė stipriuose užsienio klubuose, tapę Lietuvos ir kitų šalių čempionais ar prizininkais. Su „Kauno Jėgeriais“ iškovoti medalių man nėra pavykę, tad būtų tikrai išskirtinis jausmas laimėti Pirmą lygą su savo miesto komanda. Tai būtų milžiniška garbę.

Kazlų Rūda gali pasigirti puikiu lankomumu ir dideliu miestelio gyventojų susidomėjimu. Kaip manai, koks sėkmės receptas?

Ne paslaptis, kad futbolas čia nuo seno yra sporto šaka numeris vienas. Daug kas priklauso nuo žmonių, kurie vadovauja komandai. Jie deda daug pastangų, kad žmonės eitų į stadioną, o komanda rodytų gerą žaidimą ir pasiektų savo tikslą. Miestelio gyventojams nėra daug pramogų, tad „Šilo“ rungtynės jiems tampa tikra švente, savaitės akcentu.

Mes, žaidėjai puikiai matome visą darbą su žiūrovais. Pagrinde tai vadovybės nuopelnas. Jie rūpinasi tiek mumis, tiek ir žiūrovais. Manau, jeigu ne dabartiniai vadovai, viskas būtų tikrai kitaip. Galbūt žaistume antroje lygoje. Reikia džiaugtis, jog yra tokių futbolo fanatikų. Mes žaidžiame ne tik dėl žiūrovų ir savo kaip profesionalų ambicijų, bet ir dėl vadovų. Norisi pateisinti lūkesčius.

Esate vienvaldžiai Pirmos lygos lyderiai. Ar pagalvoji apie žaidimą A lygoje?

A lygoje žaisti su „Šilo“ komanda man būtų tikras svajonės išsipildymas, tačiau nesinori galvoti taip toli į priekį. Dar nesibaigė šis sezonas, dar net nesame užsitikrinę kelialapio į A lygą, tad turime koncentruotis savo darbams ir laimėti likusias rungtynes. Manau, kad žaisdami aukščiausioje lygoje tikrai nebūtume patrankų mėsa ir kovotume dėl vietos penketuke.

Kokių asmeninių ambicijų turi?

Niekada nebandau žiūrėti labai toli į priekį, nes jeigu daug vilčių puoselėji gali skaudžiai nusvilti. Pagrindinis mano tikslas ir ambicija – laimėti auksą Pirmoje lygoje, o paskui žiūrėti kas ir kaip. Žinoma, labai noriu pažaisti A lygoje, nes ten rungtyniauti dar neteko. Taip pat matau žaidimo komponentus, prie kurių turiu dar daug dirbti ir tobulėti asmeniškai.

Visai neseniai Kazlų Rūdoje pradėjai treniruoti pačius mažiausius „Šilo“ šeimos narius. Kaip sekasi?

Komandos treneris Saulius Vikertas vieną dieną manęs paklausė, ar nenorėčiau išmėginti savęs šiame amplua – gal patiks, gal nepatiks. Pamaniau, kad tai eilinis iššūkis ir neturiu ko prarasti. Mano auklėtiniai yra gimę 2006 – 2010 m. Galiu pasakyti, kad yra sunkiau negu tikėjausi. Tam reikia daug kantrybės ir noro.

Į treniruotes jų susirenka nemažas būrys, apie 20 vaikų. Kiekvienas su savo principais ir norais. Kaip seksis toliau – bus matyti, tačiau kol kas man patinka ir labai įdomu. Pradėjome dalyvauti U10 pirmenybėse. Kol kas sekasi labai sunkiai, tačiau žaidžiame su vyresniais, o šie vaikai galų gale žengia tik pirmuosius žingsnius futbole.

Džiaugiuosi, kad jie yra ambicingi, myli ir mėgsta šį žaidimą. Stengiuosi juos palaikyti ir motyvuoti. Jau dabar matau, jog tikrai yra ne vienas vaikas, iš kurių ateityje gali išaugti kažkas įdomaus. Norėtųsi, kad kažkas ateityje papildytų „Šilo“ gretas. Malonu, kad yra susidomėjimas ir palaikymas iš tėvų pusės. Džiaugiuosi dėl šios galimybės ir stengiuosi vaikus užkrėsti šia futbolo liga. Juo labiau, šią galimybę treniruotis jie turi nemokamai, tad tai irgi yra pliusas. Smagu.

Ačiū už pokalbį ir sėkmės!

fksilas.lt inf. ir foto