Šį sezoną gana ženkliai atsinaujinusi Kazlų Rūdos „Šilo“ komanda kol kas demonstruoja maksimaliai efektyvų žaidimą. Per pirmus tris LFF I lygos turus iškovotos ir trys pergalės. Per šių rungtynių mikrociklą „Šilo“ futbolininkai į varžovų vartus mušė ne mažiau nei po penkis įvarčius. Kamuolio kontrolės galimybės žaistose rungtynėse buvo turbūt taip pat viena iš priežasčių, kurios dėka komanda galėjo pati kliautis savo kuriamų atakų, o ne atsitiktinių epizodų vaisiais. Vienas iš tokių futbolininkų, kurio funkcijos futbolo aikštėje yra ne tik padėti neutralizuoti varžovų rengiamas atakas, bet ir pačiam organizuoti puolamąsias pajėgas, yra atraminio saugo pozicijoje, „Šilo“ komandoje rungtyniaujantis Povilas Kiselevskis. Siūlome iš arčiau susipažinti su šiuo jaunu marijampoliečiu, šįmet ginančiu Kazlų Rūdos komandos mundurą:

–  Kiek metų jau žaidžiate futbolą ir kokiose komandose teko rungtyniauti?

– Futbolą žaidžiu nuo septynių metų, šiandien man dvidešimt vieneri. Taigi, turiu jau keturiolikos metų stažą. Pradėjau treniruotis Marijampolės futbolo centre, po to išvykau į Kauno nacionalinę futbolo akademiją. Ten buvau iki septyniolikos metų ir grįžau į „Sūduvą“. Šįmet atvykau į „Šilą“. Tiesa, pradedant U-16 teko rungtyniauti su bendraamžiais visose jaunimo rinktinėse, išskyrus U-19.

– Ar lengvai pritampate prie naujų komandų, ar nesusiduriate su adaptacijos sunkumais?

– Ne, kažkokių sunkumų tikrai nepatiriu, daug futbolininkų pažįstu. Praktiškai ir dabar „Šilo“ komandoje daug mano kolegų rungtyniavo ir „Sūduvos“ klube.

– Teko rungtyniauti jums ir A lygoje. Joje pirmasis ratas į pabaigą. Keletas turų įvyko ir pirmoje lygoje. Kurioje lygoje matote didesnę komandų tarpusavio konkurenciją?

– Ko gero, A lygoje konkurencija būtų didesnė, nors antra vertus dar sunku pasakyti, nes sezonas tik prasidėjo. Reikia luktelėti, kol sužaisime su visais varžovais.

– Esate jaunas futbolininkas, karjera suaugusių futbole galima sakyti tik prasideda. Kokią matote savo ateitį baigus žaisti futbolą? Su kokia veikla norėtumėte ją sieti?

– Kažkokie konkretesni norai, manau, ateis su laiku, šiai dienai apie tai dar negalvoju. Kol kas konkrečių idėjų, norų,  dar nėra.

– Kaip minėjote, rungtyniavote ne vienoje bendraamžių rinktinėje, teko patirti ir tarptautinio futbolo skonį. Ko gero pats matote, su kokiais sunkumais susiduria Lietuvos futbolas. Kokias matytumėte didžiausias problemas jame šiandien ir kokius teigiamus poslinkius, jeigu tokių yra?

– Manau, kad teigiamų poslinkių yra, matome, kad yra noras futbolą pakeisti į gerąją pusę, yra mėginama daryti ir tam tikrus žingsnius. Be abejo, šiandien vis dar daug problemų išlieka su futbolo infrastruktūros būkle Lietuvoje. Reikėtų, kad A lygoje būtų daugiau klubų, ateitų daugiau investuotojų, tada ir pats lygis pakiltų.

– Rungtyinavote ne vienoje komandoje. Kokios jums didžiausios ir brangiausios asmeninės pergalės? Kuo?

– Saldžiausia pergale turbūt įvardinčiau tai laimėtas rungtynes rezultatu 1:0 prieš Velso rinktinę. Tuomet rungtyniavau U-17 komandos gretose ir buvo tikrai geros emocijos. Tai buvo atrankos į Europos čempionatą rungtynės. Taip pat negaliu nepaminėti ir laimėtų rungtynių rezultatu 3:1 prieš Vilniaus „Žalgirį“. Tuomet rungtyniavau „Sūduvos“ komandoje ir galėjome tuomet iškovoti trečią vietą, bet tam reikėjo palankių paraleliai aplinkybių: buvo būtina, kad „Ekranas“ tuomet su „Tauru“ sužaistų lygiosiomis. Deja tokia galimybė žlugo paskutinėmis tų rungtynių minutėmis, tačiau pergalė prieš „Žalgirį“ vis vien nuteikė pakiliai.

– Jeigu būtumėte rinktinės treneris, pagal kokius kriterijus formuotumėte nacionalinę rinktinę: pagal gaunamą atlyginimą ar kokius nors kitus?

– Tikrai ne pagal gaunamą atlygį, bet potencialiai kviečiamas futbolininkas pirmiausia turi rungtyniauti visada, o ne sėdėti ant atsarginių suolo, kad ir garsesnėje komandoje tuo metu rungtyniautų. O šiaip kiekvienas renkasi pagal tam tikrą žaidimo filosofiją, taktiką, esamą futbolininko sportinę formą ir pan.

– Ar dažnai patenkate į situacijas, kuomet tenka ginčytis su teisėju dėl vienokio ar kitokio epizodo? Kokią didžiausią nuobaudą esate patyręs? Kokiose rungtynėse? Ar lieka po to asmeniškumų, kuomet teisėjauja tas pats teisėjas?

– Paprastai stengiuosi su teisėjais per daug nesiginčyti. Per savo karjerą esu gavęs geltonų kortelių, tačiau raudonos neturėjau. Šiaip pykčio nelaikau.

– Atvykote iš „Sūduvos“ klubo. Kaip vertinate savo buvusios komandos A lygoje dabartinę padėtį?

– Komanda pasikeitė iš esmės, atėjo daug naujų žaidėjų. Manau, kad reikia jiems dar truputį laiko, kad įsivažiuotų. Svarbu, kad komanda gerai sutartų tiek aikštėje, tiek už jos ribų, tada viskas bus gerai. 

– Ar sekate buvusios komandos pasirodymą?

– Be abejo visada seku rezultatus, visgi daug metų praleista tame klube ir sentimentai išlieka.

– Kokių ambicijų turite rungtyniaudami „Šilo“ komandoje? Koks asmeninis indėlis jus tenkintų?

– Man yra svarbiausia komandos pergalė, kiekvienas rungtynes išėjus į aikštę laimėti. Man asmeniškai labiausiai rūpi tinkamai atlikti atraminio saugo funkcijas. Aišku, smagu įmušti įvarčių, atlikti rezultatyvių perdavimų, bet jei komanda laimi, tik tada viskas gerai.

– Kur jaučiate didesnį komfortą: rungtyniaudami dabartinėje ar buvusioje lygoje? Kodėl?

– Na šiuo metu, kai pasiekiamos pergalės, tai be abejo jaučiamės puikiai, bet reikia nueiti visą kelią ir tada bus galima palyginti.

– Po trijų turų kol kas „Šilas“ vienvaldžiai lyderiai ir vieninteliai, kurie neprarado taškų. Praleistas vos vienas įvartis, įmušta šešiolika. Kaip manote, kur tokios sėkmės paslaptis?

– Pirmas dalykas yra tai, kad komandoje vidinė atmosfera yra labai gera, gauname įvairių užduočių treniruočių ciklo metu, na ir žaidėjų meistriškumas aišku savo daro.

– Gal galite save palyginti futbolo aikštėje ir kasdieniame gyvenime? Kaip manote, ar skiriasi kuo nors jūsų elgesys?

– Nemanau, kad labai skiriasi. Tiek futbolo aikštėje, tiek už jos ribų, manau, kad jis panašus.

– Ar yra tekę mušti „maradoniškų“ įvarčių? (pavyzdžiui, pakreipti kamuolį vartų link ranka „nematant“ teisėjui, – aut.past.) Kaip po to jaučiatės?

– Atvirai pasakius, su tokia situacija tikrai nėra tekę susidurti.

– Įprasta praktika, kad po rungtynių, kaip jos besusiklostytų, žiniasklaidos atstovų kalbinami komandų treneriai. Kaip veikia jus kaip futbolininką vieši trenerio pasisakymai jūsų adresu? Ar ateityje tai veikia jūsų žaidimo kokybę?

– Paprastai treneris prieš rungtynes, po jų asmeniškai ar kartu su komanda pasako, kokias darai klaidas ir kaip jų išvengti. Man asmeniškai nėra buvę, kad treneris būtų nekorektiškas ir tai darytų viešai.

– Jeigu būtų absoliuti jūsų valia ir pasirinkimas, kokios komandos garbę norėtumėte ginti?

– „Barselonoje“ norėčiau, tai mėgstamiausia komanda, jos žaidėjai tokie kaip Andres Iniesta, „Xavi“ (Xavier Hernandez Creus). Pastarasis futbolininkas jau kaip ir baiginėja karjerą.

– Kokių žaidybinių epizodų santykinai vengiate ir kur save rungtynių metu koncentruojate daugiausiai?

– Kad kažko specialiai vengčiau tai tikrai taip nėra. Visada stengiuosi padėti gynėjams, veržiuosi atimti kamuolį iš varžovų ir daugiau jį kontroliuoti. Tiesa, gal kiek silpnesnė man vieta oro dvikovos, yra kur tobulėti, bet dvikovų nevengiu.

– Ir pabaigai, kas padarė jūsų meistriškumui didžiausią įtaką? Kam labiausiai turėtumėte būti dėkingas?

– Pirmiausia tai turėčiau būti dėkingas savo pirmam treneriui Andriui Larčenkai, kuriam ir siunčiu linkėjimus, taip pat Nacionalinei futbolo akademijai, kurioje keturis metus dirbome. Visos komandos, kuriose teko rungtyniauti ir augti, suformavo bendrą mano kaip futbolininko meistriškumą.

Šaltinis: fksilas.lt