22 metų "Vilniaus Vyčio" gynėjas Rokas Simanavičius sezono pradžioje daugiau laiko praleido ant atsarginių žaidėjų suolelio, o ne aikštėje. Per pirmus šešis turus sostinės ekipos strategas Algimantas Liubinskas naudojo tą pačią gynybos formulę. Visas rungtynes nuo pirmų minučių pradėjo Tomas Statkevičius, Nerijus Budraitis, Tadas Gražiūnas ir Marjan Chudinskis. Pirmo šanso pasirodyti aikštėje R.Simanavičius sulaukė Alytuje, kai 88 min. pakeitė Artūrą Juchno. 5 ture 22 metų futbolininkas aikštėje pasirodė 67 min,. o 6 ture - 61 min. Abu kartus jis pakeitė M.Chudinskį.

O praėjusį penktadienį R.Simanavičius pirmą kartą šį sezoną rungtynes pradėjo startinėje "Vilniaus Vyčio" sudėtyje. Kantriai savo šanso laukęs gynėjas sėkmingai susitvarkė su "Panevėžio" ekipos puolėju Povilu Lukšiu ir prisidėjo prie solidžios Vilniaus komandos pergalės (2:0). "Turiu pasakyti, kad nežinojau jog teks rungtynes pradėti startinėje sudėtyje. Tik prieš jų pradžią treneris pasakė, kad eisiu į T.Gražiūno vietą. Man tai buvo netikėta, nors, kita vertus, kiekvienas futbolininkas turi būti pasirengęs tokiems netikėtumams. Buvo šioks toks jauduliukas, vis dėlto, pirmos rungtynės startinėje sudėtyje, buvo ir klaidelių, neteisingų sprendimų, bet iš esmės su savo užduotimi susitvarkiau. Svarbiausia, kad įvarčio nepraleidome, baigėme "ant nulio", tad galima sakyti, kad rungtynės buvo sėkmingos", - konstatavo R.Simanavičius.

-Rokai, pačiam žaidimas Pirmoje lygoje nėra naujiena. Papasakok apie karjeros pradžią, svarbiausius jos etapus?

-Esu vilnietis, nuo mažens lankiau futbolo treniruotes, 2012 m. baigęs futbolo mokyklą patekau į Vilniaus "Žalgirio" klubą. Su pagrindinės komandos dubleriais žaidžiau ir Antroje, ir Pirmoje lygose, treniravausi ir su vyrais, pažaisdavau druagiškose rungtynėse. O 2014 m. sulaukiau "Klaipėdos granito" komandos kvietimo ir metus žaidžiau Lietuvos futbolo A lygoje. Tai buvo šiek tiek netikėtas, bet labai malonus karjeros šuolis. Tokios permainos suteikia pasitikėjimo savimi, rodo, kad esi teisingame kelyje, kad darbas treniruotėse ir rungtynėse atsiperka.

-Bet po metų A lygoje vėl atsidūrei Pirmoje lygoje, Kazlų Rūdos "Šilo" komandoje. Kodėl?

-Jau 2014 m. pabaigoje matėsi, kad "Klaipėdos granite" dedasi negeri dalykai. Keitėsi treneriai, sąlygos suprastėjo. Galėjau likti dar metams, bet tuo metu su manimi susisiekė "Šilo" atstovai, pasiūlė prisijungti prie jų. Turėjau toje komandoje pažįstamų, žinojau, kad tai rimtas klubas, tad ir sutikau. Ir dėl to nesigailiu. Pernai galėjome ir dėl medalių pakovoti, bet sezono pabaigoje šiek tiek nepasisekė. Tačiau iš to sezono liko tik patys geriausi prisiminimai.

-Šiais metais jau gini "Vilniaus Vyčio" garbę, o štai "Šilas" tapo pagrindiniu sostinės komandos konkurentu. Kaip manai, kas lėmė tokį sėkmingą Kazlų Rūdos ekipos žaidimą pirmenybėse?

-Iš tiesų, įdomiai čia viskas susiklostė. Kalbant apie "Šilą", tai reikėtų pasakyti, kad ši komanda turi tvirtą charakterį, nugalėtojų mentalitetą. Tai prasideda nuo trenerių, tiek Saulius Vikertas, tiek ir Gediminas Jarmalavičius yra labai geri futbolo specialistai. Be to, šiais metais prie komandos prisijungė labai geri žaidėjai, ragavę ir aukščiausios lygos futbolo, bei turintys rimtų ambicijų. Manau, kad juos dabar ir stumia į priekį tas noras įrodyti, kad jie verti žaisti A lygoje.

-Tas pats noras dega ir "Vilniaus Vyčio" žaidėjų širdyse?

-Tikrai taip. Manau, kad būtent mūsų jauni futbolininkai labiausiai ir nori išsiveržti iš Pirmos lygos ir žaisti aukščiausiame šalies futbolo divizione. Veteranai ten jau buvo, jie viską matė ir žino. Beje, labai džiugu, kad jie tomis žiniomis noriai dalinasi ir su mumis. Jaunimui dažnai kyla klausimų kaip žasti, ką daryti, o veteranai į juos visada atsako. Tai tikrai labai gerai.

-Kol kas veteranai ir aikštėje praleidžia daugiau laiko nei jaunimas. Kaip jautiesi, kai dėl vietos startinėje sudėtyje tenka konkuruoti su T.Gražiūnu, o pačiam to laiko lieka ne tiek jau ir daug?

-Man dėl to tikrai nepikta ir neapmaudu. Nepaisant solidaus amžiaus Tadas demonstruoja aukšto lygio žaidimą, aš tik galiu žiūrėti ir mokintis. Be abejo, noriu žaisti ir pats, laukiu kiekvienos galimybės išeiti į aikštę. Bet taip pat suprantu, kad nėra ko jaudintis. Sezonas ilgas ir tų galimybių tikrai dar bus.

-Regis, kad jų ne tik bus, bet jos jau ir yra. Vis dėlto, veteranai ne geležiniai ir jiems jau sunku atlaikyti Pirmos lygos futbolo krūvį.

-Tiesą sakant, mes žinojome, kad veteranai neištrauks viso sezono. Todėl treniruotėse dirbame taip, kad bet kuriuo momentu galėtume išeiti į aikštę ir sėkmingai pakeisti vyresnius komandos draugus. Nesvarbu, ar tu išeini startinėje sudėtyje, ar po keitimo, svarbiausia, kad padėtum komandai, pagerintum žaidimą.

-"Vilniaus Vytis" Pirmoje lygoje žaidžia tik pirmą sezoną. Kas paskatino tave prisijungti prie komandos?

-Kai po praėjusio sezono atsisveikinau su "Šilu", kurė laiką buvau be komandos. Bet tada paskambino A.Liubinskas, pasiūlė ateiti, pasitreniruoti. O paskui pasiūlė ir pasilikti. Sutikau nedvejodamas. Kai pamačiau, kokie žmonės čia žaidžia, jokių abejonių nebeliko. Tikrai ne kasdien gali žaisti su tokiais futbolo meistrais kaip Ramūnas Radavičius, Gediminas Vičius, Audrius Veikutis, T.Gražiūnas, Nerijus Radžius...

-Kokie paties asmeniniai norai ir tikslai?

-Noriu siekti tik pačių aukščiausių tikslų. Nors šiuo metu futbolą tenka derinti su darbu, bet man futbolas buvo ir yra pats svarbiausias dalykas. Noriu kuo daugiau žaisti, gauti praktikos, tobulėti ir galiausiai - pakilti į aukščiausią lygą. Suprantu, kad daug kam atrodo, jog mums nebus ką veikti A lygoje. Bet aš esu žaidęs ir A lygoje, ir Pirmoje lygoje, tad galiu pasakyti, jog aukščiausioje lygoje mums gali būti net lengviau. Ten žaidžiamas techniškas, protingas futbolas, o Pirmoje lygoje daugiau bėgimo, fizinio kontakto, grubesnės kovos. Kita vertus, nemanau, kad "Vilniaus Vytis" labai nusileidžia tokioms A lygos komandoms kaip "Kauno Žalgiris" ar Utenos "Utenis". Man regis, kad šios ekipos turėtų ką veikti ir Pirmoje lygoje.

-Negaliu neužduoti ir asmeninio pobūdžio klausimo. Koks futbolininkas yra (arba buvo) tavo idealu?

-Ir buvo, ir yra. Tai buvęs Lietuvos rinktinės ir Vilniaus "Žalgirio" gynėjas, o dabar jau ir treneris Andrius Skerla. Jis buvo ir mano treneris, man labai padėjo patarimais, asmeniniu pavyzdžiu. O labiausiai imponavo jo ramybė. Neveltui jo pravardė "Voras". Jis nebuvo fiziškai labai galingas, aukštas ar greitas, bet laimėdavo beveik visas dvikovas, o kiekvieną savo varžovą kaip voras įvyniodavo į tinklą ir suvalgydavo.

Šaltinis ir foto : FK "Vilniaus Vytis"