Liepos 29 dieną į futbolo aikštę po tarpsezonio pertraukėlės grįžta Kazlų Rūdos „Šilo“ futbolininkai. Artimiausias komandos tikslas – išsilaikyti antroje turnyrinės lentelės pozicijoje dvikovoje su Vilniaus „Žalgiriu B“, kuris pastaruoju metu laimėjo šešerias rungtynes iš eilės.

Šiame sezone „Šilo“ gretose daugiau nerungtyniaus Erlandas Juška, kuris pradės profesionalaus futbolininko kelią ir šiame sezone toliau atstovaus Klaipėdos „Atlantui“. Šis labai jaunas ir perspektyvus futbolininkas buvo vienas iš svarbių gynybos ramsčių „Šilo“ kariaunoje. Siūlome pokalbį su E.Juška apie jo patirtus įspūdžius „Šilo“ komandoje bei žaidimą jaunimo rinktinėje.

– „Šilo“ komandoje žaidėte nuo pat pirmų rungtynių šiame sezone. Ar jums asmeniškai komandos rezultatai netikėti įpusėjus sezonui?

– Manau, kad šiais metais „Šilo“ komanda sustiprėjusi, joje daug gerų žaidėjų ir užimama turnyrinė pozicija nėra atsitiktinė bei manęs asmeniškai nestebina. Džiugu, kad treneriai pasitikėjo manimi ir gaudavau galimybę rungtyniauti.

– Ką žinojote apie Kazlų Rūdą prieš atvykstant į šį miestelį?

– Esu jau buvęs šiame miestelyje ir anksčiau. Praėjusį sezoną buvau MRU komandoje ir teko čia rungtyniauti.

– Šioje komandoje buvote pusmetį. Su kuo radote geriausiai bendrą kalbą?

– Sakyčiau su Vilniaus ekipažu: Mindaugu Ragausku, Roku Simanavičiumi, Mantu Makutunovičiumi, treneriu Audriumi Veikučiu. Visgi daug laiko tekdavo praleisti ir vykstant į treniruotes, tai natūralu, kad bendravimas geriausiai taip ir susiklostė.

– Kokiomis aplinkybėmis gavote kvietimą į Klaipėdos „Atlanto“ komandą? Kaip jus paveikė ši žinia?

– Viskas įvyko po „Šilo“ rungtynių LFF taurės pusfinalyje su „Atlantu“. Praėjus porai savaičių po jų, „Atlanto“ komandos atstovai susisiekė su mano tėvais, pateikė pasiūlymą. Aš asmeniškai buvau nustebęs, vis dėlto A lygos komanda, ši galimybė be abejo mane nudžiugino.

– Esate labai jaunas futbolininkas, dar tik brėžiantis savo karjeros kontūrus. Atstovaujate ir bendraamžių nacionalinei rinktinei, rungtyniausite suaugusių profesionalioje futbolo komandoje. Abitūros egzaminai laukia tik kitais metais. Kokią matote savo ateitį?

– Sunku pasakyti, gyvenimas nenuspėjamas, net dabar neįsivaizduoju, ką veiksiu po metų ar po pusmečio. Šiuo metu matau save tik kaip futbolininką, o ateity sunku ką prognozuoti, su sportu nesiskirsiu.

– Po kelerių metų pertraukos U-19 rinktinė tapo Baltijos taurės laimėtojais. Lemiamą įvartį mušėte rungtynėse prieš Estijos rinktinę. Gal galite plačiau pakomentuoti, kaip pavyko tai padaryti?

– Tose rungtynėse buvau pasirodęs aikštėje po keitimo ir rungtyniavau kažkur nuo šešiasdešimtos minutės. Pavyko įmušti įvartį pačioje rungtynių pabaigoje po standartinės situacijos, kuomet baudos aikštėje „užėjau ant kamuolio“.

– Kokių įvertinimų sulaukėte po tų rungtynių iš trenerių pusės?

– Be abejo, pagyrimų. Matyt, įgijau pasitikėjimo iš trenerių štabo ir kitose rungtynėse tiek prieš Latvijos, tiek prieš Suomijos komandas žaidžiau jau startinėje sudėtyje.

– Nuolat esate kviečiamas į rinktinę. Ar komandos sudėtis koreguojasi, ar jos komplektacija pastovi?

– Plius minus du trys žaidėjai koreguojasi. Branduolys išlieka visada tas pats. Būna, kad kai kurie žaidėjai nepaimami į rinktinę traumuoti ar neatsistatę po jų.

– Kur jaučiate didesnį komfortą: rungtyniaudamas rinktinėje ar klubinėje komandoje?

– Kaip ten bebūtų, rungtyniaujant rinktinėje jausmas visgi solidesnis, juk atstovauji tuomet šaliai.

– Esate gynybinės grandies futbolininkas. Kas lėmė tokį jūsų apsisprendimą?

– Treneriams gal geriausiai matyt. Šiaip esu rungtyniavęs visose pozicijose. Vidurio gynėju rungtyniauju gal pastarieji trys keturi metai.

– Kas didžiausi jūsų fanai ir daugiausiai pergyvenantys dėl sėkmių ir nesėkmių?

– Tėvai ir draugai.

– Jūsų tėtis taip pat futbolo treneris. Ar jis stebi, kaip jūs rungtyniaujate? Ar jo pastabos susijusios su jūsų žaidimu sutampa su trenerio pastabomis, gautomis iš komandos, kurioje rungtyniaujate?

– Jeigu jis turi galimybę, visada žiūri rungtynes ir po jų visada telefonu pasikalbame apie jas. Sakyčiau tiek pastabos, tiek patarimai iš esmės sutampa.

– Futbolą žaidžiate jau daug metų. Ar turėjote juodų ruožų futbole? Kuo jie pasireiškė? Koks pasiekimas jums brangiausias?

– Bus tuoj dešimt metų kai žaidžiu futbolą. Kaip ir kiekvienam žaidėjui, juodžiausias periodas – tai traumos. Turėjau problemų su menisku, tai teko priverstinę pertrauką futbole daryti tris mėnesius. Operacijos neprireikė, viskas susitvarkė ir džiugu, kad šiuo metu problemų nėra. O maloniausias periodas sakyčiau yra šią vasarą iškovota Baltijos taurė. Be abejo, negaliu neprisiminti ir su rinktine gerai sužaistų rungtynių: lygiosiomis su bendraamžiais iš Italijos (0:0), Ukrainos (1:1). Daug gerų akimirkų turėjau rungtyniaudamas rinktinėje. Tuomet tai buvo U-17 Europos atrankos turnyras.

– Ar skiriasi klubinio futbolo ir rungtyniaujant rinktinėje treniruotės?

– Taip, treniruočių planas būna kitoks. Kiekvienas treneris turi savo požiūrį į futbolą, savo filosofiją.

– O kurios treniruotės sunkesnės?

– Negalėčiau lyginti klubinio futbolo ir rinktinės treniruočių. Klubiniame futbole rungtyniauti ir ruoštis rungtynėms tenka jau su vyrais. Rinktinėje vėlgi sava specifika, joje geriausi surinkti bendraamžiai.

– Kokį didžiausią įspūdį išsivešite iš Kazlų Rūdos vykdamas į naują klubą?

– Na, jeigu neimsime treniruočių, rungtynių, tai kiek teko rungtyniauti, didžiausią įspūdį paliko Kazlų Rūdos sirgaliai. Smagu, kai taip palaikoma komanda, susirenka nemažai žiūrovų. Pas mus Vilniuje tiek nesusirenka, nors ir gyventojų žymiai daugiau.

Šaltinis: FK „Šilas“; Foto: Valdas Knyzelis, lff.lt.