„Šilo“ gynėjas R. Simanavičius futbolo aikštelėje mėgsta kietas dvikovas ir riziką

Kazlų Rūdos „Šilo“ komanda šįmet atsinaujinusi ne tik saugų grandies žaidėjais. Naujos jėgos šiame sezone yra ir gynybinėje zonoje. Jūsų dėmesiui pažintis su „Šilo“ vidurio gynėjo pozicijoje rungtyniaujančiu jaunu, perspektyviu futbolininku iš Vilniaus Roku Simanavičiumi.

 

Ar futbolas pirma ir vienintelė sporto šaka, kurioje išmėginote save? Vis dėlto esate nemažo ūgio (Roko ūgis – 194 cm.)

– Pirmoji mano sporto šaka buvo karate, tačiau tai truko neilgai ir nusprendžiau lankyti futbolą. Šiuo sportu gyvenu nuo septynerių metų, karate buvau pradėjęs lankyti būdamas dar šešerių.

 

O krepšinyje niekada savęs neišmėginote?

– Ne, mano aplinkoje, kurioje gyvenau, kiti taip pat žaidė futbolą, tai ir man prilipo šis sportas. Kažkaip patiko, lyginant su krepšiniu, man tai vyriškesnis žaidimas.

 

Ar dažnai tenka keisti futbolo klubus? Kaip save apibūdintumėte, ar esate futbolininkas, siekiantis nusistovėti viename klube, ar daugiau „turistas“, ieškantis naujovių?

– Sunku būtų priskirti save kažkokiam tipui, visgi man yra 21 metai ir dar nesu nuėjęs futbolininko kelionės. Kazlų Rūdos „Šilas“ man yra trečias klubas suaugusių sporte. Vieną sezoną rungtyniavau dabartiniame „Žalgiryje B“. Praėjusiais metais buvau „Klaipėdos granito“ komandoje.

 

Rungtyniaujate gynėjų grandyje. Jūsų akimis, kuris geriausias šiuo metu gynėjas Lietuvoje ir kuo jis pasižymi?

– Iš Lietuvoje rungtyniaujančių futbolininkų galėčiau išskirti Deividą Šemberą. Daug kas turėtų iš jo pasimokinti tiek ramybės, tiek kamuolio valdymo technikos. Tai universalus žaidėjas, kuris gali būti ir vidurio, ir krašto gynėju, ir centro sauguose.

 

Kuo apskritai žavi Jus gynėjo pozicija, dauguma juk nori mušti įvarčius?

– Šiaip visada rungtyniaudavau priekyje, bet kai staiga išaugau, treneris pastatė gynyboje, tai nuo tada ir rungtyniauju šiose pozicijoje. Kas patinka šioje pozicijoje? Rizika. Jeigu suklysi, tai pagelbės arba vartininkas, arba Dievas. Taip pat mėgstu kontaktinius šio žaidimo elementus, vyriškas dvikovas dėl kamuolio.

 

Jūsų autoritetai, mokantis futbolo paslapčių.

– Visada stengiausi žiūrėti į savo pozicijos žaidėjus, į pasaulinį lygį. Man visada patikdavo Nemanja Vidič, kuris vidurio gynėju daug metų rungtyniavo „Manchester“ komandoje. Dabar jis yra „Inter“ komandoje. Man patinka jo agresyvus futbolas ginantis, kietos dvikovos.

 

Kokius biografijos faktus norėtumėte įrašyti savo būsimoje karjeroje?

– Be abejo norėčiau rungtyniauti nacionalinėje rinktinėje, įdomu būtų išmėginti galimybes kokiame nors užsienio klube, pamatyti pasaulio, bet labiausiai man patinka Lietuva.

 

Rungtyniaujate jaunimo rinktinėje. Kada pirmą kartą į ją buvote pakviestas? Kokį poveikį ta žinia turėjo Jūsų motyvacijai?

– Tai buvo praėjusių metų pačioje pabaigoje. Tuo metu buvau traumuotas ir nerungtyniavau porą savaičių. Sulaukiau kiek netikėto trenerio skambučio, buvau pakviestas į rinktinę. Be abejo, ši žinia motyvacijos daug pridėjo. Tai man reiškė, kad buvau pastebėtas, ne šiaip sau buvau pakviestas ir dėl to man buvo labai džiugu. Tokia žinia įkvepia ir norisi stengtis dar labiau.

 

Gal galite plačiau papasakoti apie jaunimo rengimąsi būsimiems čempionatams, atrankos turnyrams? Ar skiriasi rinktinėje treniruočių specifika, dienotvarkė, rengimosi sąlygos lyginant su klubiniu futbolu?

– Na, taip. Pagrindinis dalykas yra režimas. Visiems privalu jo laikytis. Visi tuo pačiu metu keliasi, kartu valgo, kartu treniruojasi ir eina miegoti. Ne atostogauti atvykstame. Klubiniame futbole į treniruotes vykstame vis dėlto iš skirtingų Lietuvos taškų, o rinktinėje viskas vyksta stovyklos pobūdžio. Kas liečia pačias treniruotes, skirtumų iš esmės nematyčiau, visur reikia dirbti.

 

Pirmasis sezonas klubiniame suaugusių futbole. Kokie išliko prisiminimai iš jo?

– Tuomet kaip jau minėjau, rungtyniavau II lygoje dabartinio „Žalgirio B“ komandoje. Tai buvo 2012 metų sezonas ir viskas taip susiklostė, kad „atėmėme“ medalius iš „Šilo“, įveikdami juos svečiuose rezultatu 1:0.

 

Jeigu nebūtų futbolo, kur tuomet matytumėte save ir kuo mėgintumėte užpildyti šią tuštumą?

– Šiaip esu gana sportiškas žmogus, galiu pažaisti ir stalo tenisą, ir krepšinį, bet šiaip tai ko gero matyčiau save versle. Manau, kad tokią gyslelę turiu. Variantas „B“ visada turi būti.

 

Didžiausią įspūdį palikęs filmas, knyga, stebėtos rungtynės.

– Galbūt stebėtos rungtynės – šių metų UEFA čempionų lygos aštuntfinalis tarp Paris „Saint– Germain“ ir Londono „Chelsea“. Tokias varžybas mačiau paskutinį kartą 2005 metų čempionų lygos finale, kuomet rungtyniavo „Liverpool“ su AC „Milan“. Pralaiminėdamas 0:3, anglų klubas sugebėjo išlyginti rezultatą ir išplėšti pergalę. Šiuo atveju, Paryžiaus klubas, būdamas mažumoje, sugebėjo taip pat išlipti iš duobės.

 

– Dvidešimt pirmas amžius be interneto, tai tas pats kaip žaisti futbolą be kamuolio. Nuo ko prasideda Jūsų rytas? Lankomiausi portalai. Jų prizinis trejetukas.

– Pradedu rytą nuo portalo www.15min.lt. Perskaitau jame naujienas, po to būna www.ivartis.net, padedantis susipažinti su futbolo naujienomis, na ir be abejo. neapsieinu be Facebook portalo.

 

Kaip manote, kiek emocijos, „užsivedimas“ lemia futbole? Kaip Jums asmeniškai, ar reikia iš trenerio papildomo stimulo tinkamai nusiteikti rungtynėms, ar pakanka tai padaryti pačiam?

– Galbūt ir reikia papildomo dirgiklio, bet pirmiausia tai futbolininkas privalo turėti pats nugalėtojo mentalitetą. Nesvarbu, koks bebūtų varžovas, tu privalai nugalėti. Kaip besusiklostytų rungtynės, privalai palikti aikštę su aukštai pakelta galva. Trenerio stimulas taip pat prideda papildomos ugnies.

 

Geltonos, raudonos kortelės. Ar dažnai lydi Jus jos sezono metu? Gal galite prisiminti, kada buvo parodyta apmaudžiausia kortelė, už ką ir kokiose rungtynėse?

– Kuomet rungtyniavau II lygoje, ko gero komandoje buvau vienas iš kortelių lyderių. Bet pavyzdžiui, praėjusiais metais, kai rungtyniavau Klaipėdos komandoje, per 15 rungtynių surinkau vos tris geltonas korteles. Apmaudžiausia buvo, kai gavau raudoną kortelę už „vaidybą“. Kiek prisimenu, tai buvo pirmasis sezonas suaugusių futbole ir rungtyniavome su Kauno komanda. Turėjau tose rungtynėse jau geltoną kortelę ir būdamas centro gynėju, atsidūriau varžovų baudos aikštelėje, nukritau tuomet jų baudos aikštelėje ir buvo parodyta man raudona kortelė.

 

Motyvai, padėję apsispręsti, kad rungtyniausite Kazlų Rūdos „Šilo“ komandoje.

– Pagrindinis motyvas būtų tas, kad susidarė bloga situacija Klaipėdoje, bet iš kitos pusės, čia pakankamai turiu pažįstamų, ir šiaip norėjosi kažkur kitur save išmėginti. Nesvarbu man, kad rungtyniauju laipteliu žemiau, bet visada žinau, kad galiu pakilti dviem laipteliais aukščiau. Neteikiu pernelyg daug tam reikšmės, kad iš aukščiausios lygos atėjau į pirmąją.

 

Ar gailitės dėl savo pasirinkimo? Kodėl?

– Ne, nesigailiu. Man čia labai patinka ir jaučiuosi labai gerai. Aš tik džiaugiuosi dėl to.

 

Geriausios Jūsų rungtynės. Kada? Kokioje komandoje žaidėte ir prieš kokius varžovus? Kuo pasižymėjote?

– Geriausios rungtynės man, kuomet rungtyniavau „Klaipėdos granito“ komandoje ir laimėjome dvikovą prieš „Žalgirį“ 2:1. Man tai buvo principinė dvikova. Mūsų komanda, buvo pirma, nugalėjusi „Žalgirį“ tą sezoną. Nors praleidome vieną įvartį, bet šiose rungtynėse kažkokių kvailų klaidų pavyko išvengti. Šiose rungtynėse taip susikaupiau, kad rungtyniavau prieš komandą, kurioje norėjau žaisti, bet tokios galimybės nepasitaikė, ir norėjosi įrodyti, kodėl aš čia, o ne ten. Ir tai pavyko.

 

Šaltinis: fksilas.lt/