Šių metų LFF Pirmos lygos pirmenybėse Kazlų Rūdos „Šilo“ klubas tarpsezonio metu pasipildė trimis naujais futbolininkais. Į komandą atvyko Žilvinas Banys, Mangirdas Radzevičius ir Edvinas Puzara.

Visi minėti futbolininkai jau spėjo „sušilti kojas“ komandoje. Vienas iš jų – Žilvinas Banys, pastarosiose rungtynėse prieš Jonavos „Lietavą“ atlikęs rezultatyvų perdavimą padėjo „Šilo“ komandai išplėšti pergalę. Kviečiame susipažinti iš arčiau su Kazlų Rūdos komandos garbę ginančiu saugu.

– Kada futbolas pasibeldė į jūsų duris? Kaip tapote profesionaliu futbolininku?

– Futbolą pradėjau žaisti Kelmėje nuo kokių 6 metų, mano tėvas futbolo treneris, todėl nėra didelės nuostabos, kad ir aš pasukau šiuo keliu. Būdamas 13 ar 14 metų išvykau į Panevėžį, paskui viskas taip ir išsirutuliojo.

– O koks jūsų futbolo klubų arsenalas, kuriuose rungtyniavote?

– Kur tik neteko žaisti: buvo ir Kėdainių „Nevėžis“, Kauno „Jėgeris“, Panevėžio „Ekranas“, Gargždų „Banga“, Pakruojo „Kruoja“, Utenos „Utenis“, labai trumpai, kokia pora mėnesių, teko pabuvoti ir Klaipėdos „Atlante“, dabar Kazlų Rūdos „Šile“. Tiesa, dar teko prieš keletą metų rungtyniauti ir pačioje Kelmėje. Tuo metu negalėjo manęs registruoti dar „Atlante“, tai teko parungtyniauti antroje lygoje.

– Vilkėjote ne vieno klubo marškinėlius. Kuriame iš jų buvo stipriausios futbolo tradicijos?

– Sakyčiau stipriausios tradicijos buvo Panevėžyje ir Gargžduose. Pastarajame mieste tai labai stipri futbolo bendruomenė, šis sportas labai populiarus. Na, o Panevėžyje tuomet apskritai buvo geri laikai, ir komandos pasiekimai, ir finansavimas, ir ką bepaimsi.

– Aukščiausi pasiekimai tuomet jūsų karjeroje buvo šioje komandoje?

– Na taip, tuomet buvome ir šalies čempionai, laimėjome ir taurės varžybas. Esu buvęs ir Pirmos lygos komandos nugalėtojos gretose, nėra tik antros lygos nugalėtojo titulo.

– Su kuria komanda per jūsų futbolininko karjerą sieja geriausi prisiminimai? Kuo?

–Ko gero „Ekrane“ buvo viskas „šokolade“, pasikartosiu, buvome ir čempionai, ir taurės laimėtojai, puikus buvo ir klubo finansavimas. Tuomet sekėsi viskas. Geri prisiminimai sieja ir su Gargždais, ir jų futbolo tradicijomis. Tuomet gyvenome su šeima tame miestelyje.

– Ne visada komandą, kad ir kokioje rungtyniautumėte, lydi pergalės. Kaip išgyvenate asmeniškai nesėkmes po rungtynių?

– Kai jaunesnis būdavau, tai labai pergyvendavau, būdavo, kad naktimis nemiegodavau, vos ne savaitę galvodavau, kodėl vienaip ar kitaip susiklostė, dabar viską priimu kur kas santūriau, į viską žiūriu kur kas paprasčiau. Gal dabar ir žaidimo kartelė nekrenta taip žemai, kaip būdavo anksčiau, kuomet rungtyniaudavau jaunimo gretose, nebūna dabar tokių gilių duobių.

– Į „Šilo“ klubą atvykote beveik įpusėjus sezonui. Ar yra jums skirtumas su komanda būti nuo pasirengimo ciklo pradžios, ar tokiomis aplinkybėmis, kokiomis susiklostė situacija?

– Man asmeniškai tikrai nėra, ne kartą esu susidūręs su tokia situacija, nėra dar buvę, kad su komanda nerasčiau bendros kalbos. Lietuvoje čia mes vieni kitus žinome, todėl su kokiais nors adaptacijos sunkumais nesusiduriu.

– Esate pažįstamas su kuriais nors komandos nariais asmeniškai?

– Taip, su Andriumi Urbšiu, Evaldu Grigaičiu. Su Andriumi nuo kokių 15 metų jaunimo rinktinėje žaidėme, o su Evaldu truputį vėliau tekę ir Gargžduose, taip pat jaunimo rinktinėse rungtyniauti.

– Dabar vėl susitikote po kurio laiko, ar dėl to komandoje lengviau „klijuoti“ žaidimą?

– Rungtyniavimas kartu turi išliekamąją vertę ir lengviau aikštėje suprasti vienam kitą, manau, kad susižaidimui, tarpusavio supratimui tikrai tai turi teigiamą įtaką.

– Savo ateitį ko gero siejate taip pat su futbolu?

– Ateityje galvoju apie trenerio darbą, nors žinau, kad būtų nelengva. Dabar, kai susidūriau su tokia situacija, kai teko praleisti rungtynes ir stebėti tik nuo atsarginių suolo, išprotėti galima, kai negali pasirodyti aikštelėje. Joje sakyčiau lengviau, o treneriui psichologiškai sunku, visa atsakomybė, nuolat turi galvoti ir įtemptai stebėti nuolat besikeičiančias situacijas ir priimti sprendimus. O aikštelėje „išsikrovei“, kitą dieną vėl naujas etapas.

– Koks jūsų požiūris į šįmet susidariusią situaciją, kuomet tiek pirmoje, tiek antroje lygose leidžiama rungtyniauti „A“ lygos komandų dubleriams?

– Yra buvusi tokia situacija gal prieš kokia dešimt metų, tuomet rungtyniavau už „Ekrano“ dublerius. Nieko čia nepakeisi, yra kaip yra, nesuku sau galvos, tos situacijos nedramatizuoju.

– Esate kilęs iš Kelmės, ar domitės savo krašto futbolu? Kokios jo tradicijos ir ko trūksta šiai dienai?

– Nepaisant to, kad komanda šįmet ir debiutuoja Pirmoje lygoje, kažkokių gilesnių tradicijų nėra, dauguma rungtyniaujančių dabar iš Šiaulių krašto. Kelmėje yra vos vienas vaikų futbolo treneris, o trūksta galima sakyti visko. Yra tik stadionas, kurio būklė dabar pusė bėdos, o buvo laikai, kuomet buvo vienas geriausių Lietuvoje.

– Kuomet Kelmės „Kražantė“ siekė Pirmos lygos licencijos, nesate sulaukęs iš šio klubo pasiūlymų? Ar nesulaukiate dėl to kokių nors priekaištų, kad rungtyniaujate ne savame krašte?

– Taip, turėjau pasiūlymą, tačiau tuo metu buvau Utenoje. Tarpsezonio laikotarpiu taip pat buvo pasiūlymas, tačiau atvykau į šį klubą, nes galvojau, kad apskritai čia rimtesnė komanda. Kažkokių priekaištų iš kraštiečių lyg ir nėra. Atvirai, tai tuo net nesidomėjau.

– Į „Šilą“ atvykote iš „Utenio“, kuris yra „A“ lygos komanda. Ar tai jums žingsnis atgal? Kas lėmė apsisprendimą?

– Apsisprendimą lėmė tai, kad žinojau, jog čia yra geros sąlygos. Na, „A“ lyga nėra labai jau didelis stebuklas, todėl nekreipiau į tai dėmesio.

– Ar svarbu jums žaidybinis laikas aikštėje?

– Be abejo, tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių ir atvykau į Kazlų Rūdos komandą. Rungtyniauti visada aš noriu, kada tai daryti jeigu ne dabar. Dar kokie penkeri metai ir futbolininko karjera juk baigsis.

– Kaip asmeniškai jus komandoje veikia konkurencija, ji gniuždo ar skatina?

– Aš už tai, kad komandoje visuomet būtų kuo daugiau žaidėjų, juk neišvengiama ir traumų, ir kitų aplinkybių, dėl kurių esi priverstas praleisti rungtynes.

– Sužaidėte jau ne vienerias rungtynes komandoje. Kaip galvojate, kuo stipri ar silpna Kazlų Rūdos „Šilo“ komanda šiai dienai?

– Vienas iš išskirtinių bruožų komandoje sakyčiau yra tai, kad ji super draugiška, puikus kolektyvas, yra neblogų žaidėjų. Viską mes turime, buvome truputį „užbuksavę“, tačiau tikiu, kad viskas bus gerai.

– Kas gilesnį įspaudą palieka kaip futbolininkui su patirtimi, pergalės ar pralaimėjimai? Kodėl?

– Sunku pasakyti, po pralaimėjimų velkasi tam tikras negatyvas, tačiau pergalės su kaupu viską atperka. Ypač ši paskutinė pasiekta pergalė prieš „Lietavą“. Toks buvo emocijų pliūpsnis, tarsi kokį čempionatą laimėtume.

– Lieka dešimt rungtynių iki šių metų sezono finišo. Kokį matote prizininkų trejetą pagal dabartines tendencijas?

– Kas be ko, jame turėtų būti Kazlų Rūdos „Šilas“, „Panevėžys“, Jonavos „Lietava“ arba Gargždų „Banga“. Dar laukia nemažai rungtynių, minėtų komandų-varžovų tarpusavio susitikimų. Taigi, bus dar čia visko.

Šaltinis ir foto: FK „Šilas“