Legendinių „Vilniaus Vyčio“ pažinčių ir pokalbių seriją tęsiame su iš tiesų legendiniu futbolininku, komandos kapitonu Tadu Gražiūnu. Proga pokalbiui pasitaikė neeilinė, mat pirmadienį, balandžio 18 d. Tadui suėjo beveik jubiliejinis 38-asis gimtadienis. Nors norėjome pasikalbėti apie šventinius reikalus, bet kalba vis tiek sukosi aplink futbolą.

-Pradėkime nuo esminio klausimo. Kaip atšventėte gimtadienį, ar daug tortų sudalyvavo puotoje?

-Gimtadienis kol kas dar neatšvęstas. Pirmadienį praleidau treniruotėse su vaikais, o vakare buvo „Vilniaus Vyčio“ treniruotė. Pagaliau, nėra kada ir švęsti. Penktadienį laukia labai svarbios rungtynės su Radviliškio „Lokomotyvu“, tad reikia treniruotis, o ne švęsti.

-Skamba rimtai. Bet nejaugi gimtadienis praėjo visiškai nepastebėtas? Be dovanų?

-Dovanų kol kas nesulaukiau. Bet tortą į treniruotę atnešiau. Bet tik vieną. Nors Nikolajus Misiukas mėgino piktintis, sakė, kad laukė bent 38 tortų, bet aš pasiūliau apsiriboti vienu. Galės kitais metais ant savo 30-mečio surengti tortų balių. O kol kas turime galvoti apie futbolą.

-5 ture laukia susitikimas su „Lokomotyvu“ iš Radviliškio. Varžovai kol kas nežiba, su 4 taškais lygoje užima tik 12 vietą. O „Vilniaus Vytis“ turi 10 taškų ir žengia antras. Lyg ir viskas aišku?

-Anaiptol, čia dar niekas neaišku. Mums su tokiomis komandomis žaisti bus tik sunkiau. Neabejoju, kad jie ginsis didelėmis pajėgomis, o mums teks mėginti atrakinti jų gynybą. Ir tai tikrai nėra taip lengva ir paprasta.

-Alytuje patyrėte traumą, bet Kėdainiuose žaidėte visas 90 min. Ar jau viskas gerai, traumos padarinių nejaučiate?

-Iš tiesų, kirkšnies trauma taip lengvai nepraeina, jaučiasi šiokie tokie skausmai, bet žaisti galiu. Bet gaunu vaistų, padaro masažą – ir judu. Vis dėlto, Kėdainiuose buvo labai sunku. Ir ne tik man. Pavargo ne tik mūsų veteranai, bet ir jaunimas. Gal net ne tiek dėl rungtynių, kiek dėl aikštės dangos. Ji labai kieta, nemaloni, kamuolys šokinėja kaip ant cemento. Net keista, stadionas geras, aplinka tvarkoma, o danga kaip iš praėjusio amžiaus. Bet mes laimėjome, tad lyg ir nėra ko skųstis.

-O dabar iš Kėdainių persikelkime gerokai ankstesnius laikus. Kokie keliai atvedė tave į futbolą? Ar buvo kokių nors alternatyvų šiai sporto šakai?

-Buvo viena, bet labai rimta. Mano tėvas Algirdas buvo plaukimo treneris, jo auklėtinė Lina Kačiušytė 1980 m. Maskvos olimpinėse žaidynėse tapo čempione. Bet man baseinas nepatiko. Tėvas išmokė mane plaukti, aš jam padėkojau ir pasakiau, kad einu žaisti futbolą. Mano vyresnis brolis Tomas irgi žaidė futbolą, vienu metu Vilniaus „Panerio“ ekipoje mes netgi kartu žaidėme. O mano kelias į profesionalų futbolą prasidėjo Vilniaus „Alsos“ komandoje. Ten buvo surinkti geriausi 1978 m. gimimo vaikai, žaidžiau kartu su Deividu Šemberu, Rolandu Džiaukštu, Mindaugu Čepu ir kitais. Mus treniravo Vincas Kateiva ir Kęstutis Latoža. Paskui perėjau į „Panerį“, kelis metus praleidau Šiaulių „Karedoje“, ten tapau Lietuvos čempionu, iškovojome taurę. Iš Šiaulių perėjau į Maskvos „Spartaką“, bet šioje ekipoje nesužaidžiau nei vienerių rungtynių. „Spartakas“ mane išnuomavo Rostovo „Rostselmaš“ ekipai, po to perėjau į Maskvos „Torpedo-ZIL„ekipą. Vėliau teko žaisti įvairiuose Rusijos, Baltarusijos, Latvijos klubuose, kelis sezonus vilkėjau ir Vilniaus „Žalgirio“ aprangą, o paskutine profesionalo karjeros stotele tapo Uzbekistanas.

-Kokie liko prisiminimai iš šio karjeros etapo?

Tiesą sakant, mums ten visai neblogai sekėsi. 2011 m. kartu su Pavelu Leusu ir buvusiu „Žalgirio“ legionieriumi Romanu Romančiuku žaidėme Bucharos komandoje. Ji tuo metu debiutavo aukščiausioje lygoje, norėjo kaip nors išsilaikyti, o mes padėjome užimti 8 vietą tarp 16 komandų. Po to dar sezoną praleidau kitoje komandoje, bet galiausiai nusprendžiau, kad man jau gana. Vis dėlto, Uzbekistane užsieniečiams tikrai nelengva, tokia savotiška tremtis. Kita vertus, po uzbekų jau niekas nebaisu.

Baigęs karjerą pradėjau treniruoti vaikus, o savo malonumui žaisdavau „TAIP“ komandoje. Iš pradžių III lygoje, ten viską laimėjome, pakilome į II lygą, bet ir joje nebuvo kas veikti. O šiemet nusprendėme sudalyvauti Pirmoje lygoje.

-Ir kaip? Nesigailite?

-Turiu pasakyti, kad varžybų lygis maloniai nustebino. II lygoje galėjome laimėti ir žaisdami viena koja. O Pirmoje lygoje visi bėga, lipa, kovoja. Čia jau pilvais nepastumdysi, reikia rimtai žaisti. Bet tikrai nesigailime. „Vyčio“ veteranams sakau, kad patys nusprendėme, tad patys ir turime užbaigti šį reikalą iki galo, kelio atgal nėra. Negalime sustoti pusiaukelėje, viską mesti ir pasitraukti.

-Po keturių turų „Vilniaus Vytis“ yra surinkęs 10 taškų, žengia antroje vietoje. Trauktis lyg ir nėra reikalo, reikia tik žengti į priekį.

-Tie taškai tikrai ne iš dangaus nukrito. Mes labai rimtai ruošėmės sezonui, sistemingai treniravomės nuo sausio pradžios, sužaidėme daug kontrolinių rungtynių. Aš asmeniškai per pasirengimo laikotarpį numečiau 10 kg svorio, taip pat formas atgavo ir kiti veteranai. O mūsų įdirbis atsispindi ir aikštėje, ir rezultatuose. Bet kol kas kalbėti apie A lygą neverta. Užbaikime sezoną, o tada matysime kur esame ir ką galime. Svarbiausia, kad traumų nebūtų, kad sveikata leistų žaisti, tada viskas bus gerai.

-Kaip manai, ar komanda turi vidinių rezervų, erdvės tobulėjimui?

-Manau, kad mūsų žaidimas sezono eigoje tik gerės. Po praėjusių metų komanda labai pasikeitė, turime daug naujokų, tad mums dar trūksta savitarpio supratimo. Bet tai, kad paskutines kelias rungtynes nepraleidžiame įvarčių, rodo, kad bent jau gynybos linija susigrojo. Po truputį jaučiasi ir geresnis supratimas saugų bei puolimo grandyse. Naujiems žaidėjams reikia apsiprasti ir su komandos draugais, ir su treneriais. Kai pereisime šį etapą žaidimas tik gerės. Tik reikia nesustoti ir judėti į priekį.

-To ir palinkėsime!

Šaltinis: FK "Vilniaus Vytis"

Foto: L.Baranausko