Radviliškio „Lokomotyvo“ žaidėjas Ronaldas Grižas futbolo keliu pasuko būdamas aštuonerių ir nuo tos dienos savo gyvenimą sunkiai įsivaizduoja be šio sporto. Pirmose treniruotėse save išmėginęs gynėjo pozicijoje, R.Grižas save atrado vartų sargo amplua. Dvidešimtmetis futbolininkas tikina, jog šis žaidimas nėra lengvas, tačiau svarbiausia jį atlikti su malonumu, o norint būti geru vartininku, svarbiausia bendradarbiauti su gynėjais, greitai mąstyti ir svarbiu momentu pasirinkti tinkamą poziciją. Paklaustas apie futbolo autoritetus, vartininkas drąsiai teigia, jog nors nėra linkęs į ką nors lygiuotis, tačiau toli įkvėpimo neieško – labiausiai jam kaip vartininkui ir kaip žmogui padeda tobulėti gimtojo miesto vartų sargas Pavelas Leusas.

Papasakok, kaip susidomėjai futbolu.

Futbolu susidomėjau aštuoneriu metų, kuomet Utenoje į mokyklą atėjo futbolo treneris, kuris rinko vaikų grupę ir pasiūlė pradėti treniruotis. Pasakiau savo šeimai, kad turiu noro lankyti treniruotes, o jie nebuvo prieš, nes treneris buvo tėčio draugas, tai viskas nuo to ir prasidėjo.

Kokiuose klubuose esi žaidęs savo karjeroje?

Mano futbolininko karjera dar gana trumpa, bet jau teko žaisti Utenos „Utenyje“, Vilniaus „Žalgiryje“, o šiuo metu žaidžiu Radviliškio „Lokomotyvo“ komandoje.

Esi kilęs iš Utenos, žaidei „Utenyje“, Vilniaus „Žalgiryje“, dabar gyveni Vilniuje. Kaip atsidūrei Radviliškio komandoje?

Prieš naujo sezono pradžią sulaukiau skambučio iš Radviliškio komandos trenerio, kuris pasiūlė žaisti už jo komandą ir būti pirmuoju komandos vartininku. Mane šis pasiūlymas tenkino, tad dabar esu čia.

Kokios yra įsimintiniausios rungtynės tavo karjeroje?

Tiesą sakant, man dar neteko sužaisti įsimintiniausių rungtynių, manau, dar viskas priešakyje ir ateityje dar teks tokias sužaisti.

Ar kada nors teko žaisti kitoje pozicijoje nei vartininko?

Kai tik pradėjau lankyti futbolo treniruotes, žaidžiau gynėjo pozicijoje, žaisti sekėsi nekaip, o po keleto metų pasikeitė treneris ir nuo to laiko savo noru pasisiūliau atsistoti į vartus. Sekėsi kur kas geriau, pačiam labiau patiko ir nuo to laiko esu vartininkas.

Kaip manai, kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras vartininkas?

Visų pirma, vartininkas turi pasižymėti bendradarbiavimu su gynėjais, nes geras vartininkas ne tas, kuris atremia daug smūgių ir praleidžia vieną, o tas, kuris per rungynes sugeba sudiriguoti gynėjus taip, kad nereiktų atremti smūgių. Taip pat labai svarbus greitas mąstymas ir tinkamos pozicijos užėmimas.

Kas sunkiausia rungtyniaujant vartininko pozicijoje?

Futbolas apskritai nėra lengvas žaidimas, bet kada žaidi su malonumu – apie sunkumus negalvoji.

Ar futbolo pasaulyje turi autoritetų į kuriuos lygiuojiesi ir iš kurių mokaisi?

Autoritetų neturiu, bet toli žvalgytis nereikia, nes šiuo metu iš ko labiausiai mokausi ir man padeda tobulėti kaip vartininkui ir žmogui yra „Utenio“ vartininkas Pavelas Leusas. Dažniai tenka su juo treniruotis, kai turiu laisvo laiko nuo „Lokomotyvo“ komandos treniruočių.

Ar nesigaili pasirinkęs futbolą? Kaip manai, ką šiuo metu veiktum, jei nebūtum pasirinkęs futbolo?

Tikrai nesigailiu, nežaisčiau jeigu nepatiktų. Jei nebūčiau pasirinkęs futbolo, greičiausiai tiesiog daryčiau tą patį, ką ir dabar darau – studijuočiau.

Kaip patinka Radviliškio miestas už kurį žaidi?

Jaukus, nedidelis miestelis.

Ar tenkina susirinkusių aistruolių skaičius stadione?

Tikrai jaučiasi palaikymas iš miesto gyventojų ir jų susirenka visai nemažai, bet visada norisi žaisti prie kuo daugiau žiūrovų – juk dėl jų ir stengiamės.

Ko tikiesi iš šio sezono?

Su komanda tikiuosi laimėti kuo daugiau rungtynių ir būti Pirmos lygos dešimtuke.

Kokie yra tavo ateities planai? Ar ateitį taip pat sieji su futbolu?

Ateities planuoti negali, juk nežinai, kas gali nutikti rytoj, bet vienas iš didžiausių mano tikslų – kada nors sugrįžti į gimtojo miesto komandą – Utenos „Utenį“.